Kadras iš filmo „Kambarys Romoje“
Šaltinis – gom.ge

Spaudžia šaltukas. Taip. Orų stebėtojai ir šamanai sako, kad šiek tiek atšils. Na ir? Vis tiek bent jau iki kovo 1 d. visuomet jausimės šiek tiek sušalę. Tiesiog taip yra. Tad šį kartą pagalvojome, kad šilčiausia – namie, lovoje. O kas ten mus privers pasilikti? Manome, kad filmai afrodiziakai.

1. „Plačiai užmerktos akys“ (Eyes Wide Shut), 1999 m., rež. Stanley Kubrick

Pradedame su tamsiu, rafinuotu, gąsdinančiu, erzinančiu, gal šiek tiek ištemptu, tačiau tikrai erotišku, vienu iš Stanley Kubricko šedevrų. Juk nieko nėra labiau jaudinančio nei nežinoma tapatybė, po kaukėmis paslėpti veidai, balti it pieno puta jaunų merginų kūnai, geidžiančios akys ir už nugaros jaučiamas nesaugumas. Ech…

2. „Kambarys Romoje“ (Room in Rome), 2010 m., rež. Julio Medem

Tai labai švelnus, intymus ir erotiškas pasakojimas apie neseniai susipažinusias moteris. O gal greičiau viena kitą pažįstančias prisilietimais? Jų susitikimas – vienas atsitiktinumas. Tai, kas vyksta tame kambaryje, yra labai žmogiška, suprantama, tačiau ne kiekvienam pasiekiama.

3. „Keli ir Viktoras“ (Kelly + Victor), 2012 m., rež. Kieran Evans

Šioje juostoje yra nemažai erotinių scenų, įkaitinančios aistros. Tačiau, perspėju, šis filmas tik iš pažiūros „apie tai“. Čia įdomiai atskleidžiamos prisirišimo, pasiaukojimo ir manijos temos. Gero ir neliūdinančio žiūrėjimo!

4. „Pianinas“ (The Piano), 1993 m., rež. Jane Campion

Jane Campion yra drąsi režisierė, kuri moka nebanaliai perteikti moters vidinį pasaulį. Rodo ją ne kaip rožinį monstrą, o kaip įvairiaspalvę, trokštančią, ieškančią, erotinę būtybę. Šiame filme jaudina ir kartais erzina trumpi pagrindinių veikėjų prisilietimai. Tu žinai, kad jie geidžia vienas kito, ir lauki: „Na, kada, kada, kada?“ Tai tikrai geras filmas, kuris tiktų įvairiems topams. Šį kartą atkreipiame dėmesį būtent į erotišką šios juostos dalį.

5. „Intymumas“ (Intymacy), 2011 m., rež. Patrice Chéreau

Seksas įvardinamas skirtingai: meilės išraišką, gyvuliškų troškimų patenkinimas, gėda, žaizda, tai, ko reikėtų gėdytis ir t.t. Šiame filme seksas – būdas išsilaisvinti, pabėgti nuo problemų. Bet visi žinome, kad ilgai bėgti nepavyks. Vis tiek reikės sustoti ir įkvėpti tos nemalonios realybės. Tada ir prasideda problemos.

6. „Malena“ (Malena), 2000 m., rež. Giuseppe Tornatore

Tikriausiai užtektų pasakyti Monica Bellucci ir strimgalviais lėktumėte žiūrėti šio filmo. „Malena“ – labai erotiška, priverčianti širdį plakti greičiau juosta. Nieko nėra intymesnio ir labiau jaudinančio nei savo identiteto, seksualumo suvokimas ir atradimas, tiesa?

7. „Naktinis portjė“ (The Night Porter), 1974 m., rež. Liliana Cavani

Savu laiku šis filmas buvo konfiskuotas policijos, jo kūrėjai paduoti į aukščiausiąjį Milano teismą. Kodėl? Tai labai įdomi ir, galų gale, pripažinta tikrai gera juosta. Čia jaudina ir įaudrina ne tik erotika, bet ir pasirinkta tema – nacizmas, aukos ir budelis. Įsivaizduokite, kas būtų, jei savo skriaudiką galėtumėte susitikti po keliolikos metų, kuomet laikai pasikeitę. Ką darytumėte? Atsidurtumėte jo lovoje ar ne? Neskubėkite taip greit atsakyti.

Kaip visada laukiame pasiūlymų agne@kinfo.lt

Kadras iš filmo „Esminis Instinktas“
Šaltinis – imgkid.com

Žiūrėsime filmus, kurie įstringa į atmintį nebūtinai dėl gero siužeto, aktorių, siužeto įtampos ar garso takelio. Kartais filmuose yra viena scena, kuri priverčia tavo širdį plakti greičiau, įkvėpimai darosi vis gilesni ir sunkesni, šiek tiek pradeda svaigti galva ir burnoje kaupiasi seilės. Po kiek laiko darosi net šiek tiek gėda, kad esi verčiamas stebėti tokią intymią sceną, todėl kartais pradedi keistai dairytos po kino salę. Dar po kiek laiko sukryžiuoji kojas. Ne už kalnų įvyks visų namų šeimininkių slapto draugo duše premjera – knygos „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ (50 Shades of Grey) filmo premjera. Jis taikosi save vadinti pačiu erotiškiausiu, elektriškiausiu ir labiausiai įaudrinančiu. Na… konkurentų pilna, tad pažiūrėsime, kaip jam pasiseks.

1. „Esminis Instinktas“ (Basic Instinct), 1992 m., rež. Paul Verhoeven

Pradedame su visiems gerai pažįstamu ir tik su panelės Sharone Stone tarpukoju daugeliui susijusi filmu. Bet be tos lemtingosios tardymo scenos, juostoje paslėpta tiksinti ir intensyvi seksualumo bomba (taip, negalėjome nepanaudoti šio kliše tapusio palyginimo), kurią viso filmo metu, bet vienoje scenoje labiausiai sprogdina Michaelis Douglasas ir Sharone Stone.

2. „Adelės gyvenimas“ (La Vie D‘Adele), 2013 m., rež. Abdellatif Kechiche

Kai pažiūrėsite šį filmą, galėsime padiskutuoti, kuri scena būtent Jums buvo TA. Bet šį kartą, leiskite pranešti, kad pirmoji merginų kūnų susiliejimo scena – !!! Filme režisierius žaidžia ne tik su tuo, kad kažko laukiančiai auditorijai neparodo nieko: jokių patyčių, sunkumų ar dar kitų stereotipinių dalykų. Viskas paprasta: branda, santykiai, jų problemos. Kodėl? Nes mes visi tokie patys žmonės su tomis pačiomis problemomis. Taip pat ponas A. Kechiche žaidžia ir su sekso scenomis, jas ištęsdamas tiek, kad žiūrovas gali spėti pereiti visas fazes nuo susidomėjimo iki nuobodulio.

3. „Kurpotas kalnas“ (Brokeback Mountain), 2005 m., rež. Ang Lee

Negalime būti seksistais, todėl dėmesį skirkime ir vyrukams. Palapinės scena šiame filme ne tik erotiška, bet ir ganėtinai psichologizuota. Ji ir kažkuo liūdna. Žinote tą jausmą, kai džiaugiesi kažkieno laime, bet kartu jau lauki ir ateinančių sunkumų.

4. „Žiaurūs žaidimai“ (Cruel Intentions), 1999 m., rež. Roger Kumble

Visas šis filmas įkrautas seksualumu. Nuo Ryano Phillippe jaunystės iki Sarahos Michelle Gellar ir Selmos Blair bučinio pamokos. Bet viena scena čia itin intymi, jautri ir nuoširdi: pirmoji naktis. Na, kam gi ji būna stebuklinga ir kaip „iš filmų“? Tik filmuose ir būna ir būtent šioje juostoje.

5. „Sekretorė“ (Secretary), 2002 m., rež. Steven Shainberg

„Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ gali vadinti išskirtiniu ir originaliu filmu apie BDSM pomėgius. Cha! Nusijuoks sekretorė. Tai plekšnojimų, įtemptų raumenų ir seksualumo prifarširuota šiokia tokia komedija. Turinys gal ir nėra ypatingas (iš psichiatrinės pabėgusi mergina pradeda dirbti labai reiklaus viršininko sekretore, kur jų santykiai greitai tampa ne tik darbiniais), bet formą verta pamatyti. If you know, what I mean.

6. „Liūdnasis valentinadienis“ (Blue Valentine), 2010 m., rež. Derek Cianfrance

Nors šis filmas tikrai liūdnas, niūrus ir kartais net suskausta jį žiūrint, tačiau kai kurios scenos atperka viską. Ne veltui Michelle Williams ir Ryano Goslingo duetas jame buvo nuostabus. Atrodo, tarsi mes turime galimybę iš lėto ir pasimėgaudami stebėti juos pro rakto skilutę – tokius tikrus, atvirus, pažįstančius vienas kito kūną. Jei nemėgstate psichologinio turinio, galite iš karto „prasukti“ iki dušo scenos. You are welcome.

7. „Troja“ (Troy), 2004, rež. Wolfgang Petersen

Mokėmės istoriją ir, kai sulaukdavome „tam tikro amžiaus“ apie Graikijos ir Romos istoriją, išgirsdavome ir labai įdomiu bei pikantiškų detalių. Bet šioje juostoje dėmesys labiau skiriamas aistringai, tačiau ribų neperžengiančiai meilei. Gerai, nebeplepėsiu. Tiesiog: Achilo meilės scena su Trojos princese….
Laukiame Jūsų topo temų pasiūlymų el. paštu: agne@kinfo.lt

Kadras iš filmo „Dienos gražuolė“
Šaltinis – oneperfectshot.files.wordpress.com

O tiksliau, kūniška meilė už pinigus. Arba meilės iliuzija. Arba tiesiog seksas už pinigus. Filme „Dekonstruojant Harį“ (Deconstructing Harry, 1997) Woody Alleno personažas prisipažįsta: „Aš vis vien myliu kekšes. Tai puiku. Sumoki joms ir jos ateina į tavo namus… ir nereikia jokių diskusijų apie Prustą ar filmus, ar dar ką nors.“ Kas nutinka, kai intymumas tampa preke, kai kitas žmogus tampa tiesiog priemone greitam pasitenkinimui pasiekti? Šįkart žvilgtelėkime, kaip kine piešiami visuomenės moralinių normų paribiuose gyvenančių kurtizanių, prostitučių, žigolo, pornografinių filmų industrijos žmonių portretai.

1. „Amerikos žigolo“ (American Gigolo), 1980 m., rež. Paul Schrader

Vienas žymiausių režisūrinių Paulo Schraderio („Taksi vairuotojo“ scenarijaus autoriaus) darbų – kriminalinė drama „Amerikos žigolo“. Paviršutiniško, prabangius automobilius ir dizainerių apdarus dievinančio Juliano Kaye‘o (Richard Gere) lengvabūdišką gyvenimą apverčia du netikėti įvykiai – kaltinimas žmogžudyste ir užsimezgę romantiški jausmai vienai iš klienčių. Filmas padėjo įtvirtinti Richardo Gere‘o kaip Holivudo svajonių meilužio ir Giorgio Armani (kurio kurtus rūbus aktorius dėvi filme) kaip svajonių dizainerio reputaciją.

2. „Dienos gražuolė“ (Belle de Jour), 1967 m., rež. Luis Bunuel

Severina (Catherine Deneuve) – elegantiška, stulbinančio grožio jauna moteris, turinti intymumo problemų ir bandanti jas spręsti netikėtoje vietoje – bordelyje. Su savo mylimu vyru negalinti mylėtis moteris popietėmis ima dirbti prostitute. Rogeris Ebertas apie šį filmą rašė: „Tai, ko gero, garsiausias šių laikų erotinis filmas. Todėl, kad jis suvokia erotizmą iš vidaus – suvokia, kaip jis egzistuoja ne kaip kūnas ir kraujas, bet kaip fantazija.“

3. „Miegančioji gražuolė“ (Sleeping beauty), 2011 m., rež. Julia Leigh

Šiuolaikinė „Dienos gražuolės“ versija. Siurrealistiškas, melancholiškas pasakojimas apie jauną merginą už pinigus miegančią su senais vyrais. Tai nuo tradicinės prostitucijos skiriasi tik tiek, kad ji tikrai miega. Liusi (Emily Browning) prieš kiekvieną seansą turi išgerti migdomųjų ir ryte gali tik spėlioti, ką su jos pasyviu, tobulai gražiu kūnu darė anoniminiai klientai. „Miegančioji gražuolė“ – itin estetiška, minimalistinė ir kartu kraupi seksualumo studija.

4. „Kabirijos naktys“ (Le Notti di Cabiria /The Nights of Cabiria), 1957 m., rež. Federico Fellini

Giuliettos Masinos įkūnyta prostitutė Cabiria – ūmaus charakterio, spontaniška, savarankiška, bet kartu ir itin naivi bei jautri moteris. Kai šelmiška, Charlio Chaplino Valkatos herojų primenanti kaukė nukrinta, Cabirijos pažeidžiamumas ir patiklumas smeigia žiūrovui tiesiai į širdį.

5. „Accattone“, 1961 m., rež. Pier Paolo Pasolini

Pasolinis bendradarbiavo su „Kabirijos naktis“ kūrusiu Felliniu prisidėdamas rašant scenarijų, o štai paties režisūriniu debiutu buvo filmas „Accattone“, taip pat paliečiantis prostitucijos temą. Filme sutinkame jauną, sąvadavimu besiverčiantį vaikiną. Vienu metu ir lyriškame, ir dokumentiniame pasakojime galime užčiuopti stiliaus užuomazgas, išsiskleisiančias vėlesnėje Pasolinio kūryboje ir aiškiai įvardytas jo esė „Poezijos kinas“ (Il cinema di poesia). Apskritai Pasolinį domino galios, kūno, valdžios ir kapitalizmo skatinamo vartojimo dinamika. Kalbėdamas apie savo paskutinį filmą „Salò“, Pasolini akcentavo: „Šiame filme seksas yra tiesioginė valdžios vykdomo kūnų suprekinimo alegorija. Manau, vartotojiškumas manipuliuoja ir išniekina kūnus ne ką mažiau nei Nacizmas.“

6. „Boogie Nights“, 1997 m., rež. Paul Thomas Anderson

Negalima filmavimosi pornografiniame filme prilyginti prostitucijai, tačiau šioje industrijoje kūnas ir intymūs santykiai taip pat virsta preke – parduodamais ir vartojamais objektais. Kaip paaiškėja šiame filme, riba tarp prašmatniai gyvenančio ir žvaigždės statusu besidžiaugiančio aktoriaus ir už dešimtį dolerių į nepažįstamųjų automobilius sėdančio jaunuolio nėra jau tokia ir ryški.

7. „Like Someone in Love“, 2012 m., rež. Abbas Kiarostami

Irano kino meistras šįkart savo filmo vieta pasirinko Japoniją, o tema – tarp jaunos, mergina pagal iškvietimą dirbančios studentės ir seno profesoriaus užsimezgantį ryšį. Ko gero, vienas labiausiai Abbaso Kiarostami filmuose intriguojančių aspektų – daugiasluoksniai charakteriai, netikėtos, tiesiog žiūrovo akyse vykstančios jų transformacijos ir tarpusavio santykių dinamika.

Kadras iš filmo „Meilė dvidešimties“
Šaltinis – ilxor.com

Septintajame dešimtmetyje režisieriai noriai filmuodavo trumpas kino noveles norėdami eksperimentuoti, todėl tokie rinkiniai dažnai buvo suvokiami kaip tam tikra nauja kino forma. Po „Myliu tave, Paryžiau“ (Paris, je t’aime, 2006) sėkmės, novelių rinkiniai vėl išpopuliarėjo. Tai lėmė ištiso prisipažinimų meilėje įvairiems miestams ciklo pasirodymą. Šiuo metu kuriamos naujos dalys apie Šanchajų ir Jeruzalę, o kol laukiame jų premjerų, siūlome prisiminti kitus garsių režisierių trumpus kino novelių rinkinius, kuriuos jungia bendra tema.

1. „Meilė dvidešimties“ (L’amour à vingt ans / Love at Twenty), 1962 m., rež. Shintarô Ishihara, Marcel Ophüls, Renzo Rossellini, François Truffaut, Andrzej Wajda

Tokios skirtingos ir vis dėlto tokios panašios penkių režisierių novelės apie meilę ir jaunystę. Labiausiai įsimena istorijos, nutikusios Paryžiuje ir Miunchene. François Truffaut tęsia Antuano Duanelio gyvenimo istoriją praėjus trejiems metams po garsaus pilnametražio debiuto „400 smūgių“ (Les 400 coups, 1959). Būtent čia Antuanas patiria savo pirmąjį susižavėjimą, pirmąją meilę, pirmąjį nusivylimą ir pasiruošia tolesniems nuotykiams, kuriuos pamatysime „Pavogtuose bučiniuose“ (Baisers volés, 1968). Tuo tarpu Marcelio Ophülso novelėje pagrindinis herojus Tonis visada buvo įsitikinęs, kad laimingos poros iš pradžių susipažįsta, vėliau įsimyli, tada susituokia ir susilaukia vaikų, tačiau niekada negalvojo, kad jam visa tai gali nutikti atbuline tvarka.

2. „Mirusiųjų dvasios“ (Histoires extraordinaires / Spirits of the Dead), 1968 m., rež. Federico Fellini, Louis Malle, Roger Vadim

Edgaro Allano Poe pasakojimų „Metzengerstein“, „Viljamas Vilsonas“ ir „Niekada nesilažink su velniu iš savo galvos“ ekranizacijos. Rogero Vadimo novelėje aikštinga grafienė (Jane Fonda), kurią daugelis vadina „mažąja Kaligula“, pasmerkta nelaimingai meilei su savo pusbroliu. Louiso Malle‘io istorija bene labiausiai savo stilistika primena Edgaro Allano Poe pasakojimus, o pati siužetinė linija – ne taip seniai pasirodžiusį Richardo Ayoade‘o „Antrininką“ (The Double, 2013). Tuo tarpu Federico Fellini pateikia visišką originalaus apsakymo variantą, paversdamas jį siurrealistinę šių laikų aktoriaus tragedija, kurioje Roma virsta tikrų tikriausia skaistykla.

3. „Kiekvienam savo kinas“ (Chacun son cinéma / To Each His Own Cinema), 2007 m., rež. Theodoros Angelopoulos, Olivier Assayas, Bille August, David Lynch, Alejandro González Iñárritu ir kt.

Nuostabi stilių enciklopedija kiekvienam kino mylėtojui! Apie tai, kas nutinka, kai kino salėje užgesta šviesos ir prasideda seansas. Trisdešimt penki (jeigu vis dėlto skaičiuosime ir į galutinę versiją nepatekusią brolių Coenų novelę) režisieriai iš dvidešimt penkių šalių turi vos po tris-keturias minutes prisipažinti, kad myli didįjį ekraną.

4. „10 minučių vyresnis: trimitas“ (Ten Minutes Older: The Trumpet), 2002 m., rež. Kaige Chen, Víctor Erice, Werner Herzog, Jim Jarmusch, Aki Kaurismäki, Spike Lee, Wim Wenders

Latvių poetinės dokumentikos pradininko Herzo Franko dešimties minučių juosta „10 minučių vyresnis“ (Par desmit minutem vecaks, 1978), kurioje stebima nuoširdi vaiko reakcija į žiūrovams nerodomą spektaklį, ar kaip filmas įkvėpė Wimą Wendersą paprašyti garsių režisierių nufilmuoti, kaip jie įsivaizduoja laiko sampratą. Iš jų sukurtų trumpametražių juostų buvo sudaryti du filmai: „Trimitas“ ir „Violončelė“.
Dešimt minučių. Tai daug, ar mažai? Pirmoji dalis prasideda itin stipria Akio Kaurismäkio novele, įrodančia, kad kiekvienas žmogus pajėgus kardinaliai pakeisti savo gyvenimą per dešimt minučių. Reikia tik noro.

5. „Erosas“ (Eros), 2004 m., rež. Michelangelo Antonioni, Steven Soderbergh, Wong Kar Wai

Trys istorijos apie meilę ir seksualumą, kuriuose galima lengvai atpažinti režisierių stilių. Michelangelo Antonioni novelės „Pavojingas daiktų ryšys“ siužeto centre atsiduria nesėkmingai bandanti atgaivinti savo santykius sutuoktinių pora, Steveno Soderbergho „Pusiausvyroje“ – reklamos vadybininko (Robertas Downey Jr.) išpažintis psichologui (Alanas Arkinas), o Wongo Kar Wai‘aus „Rankoje“ – siuvėjo meilė senstančiai prostitutei.

6. „Liumjerai ir kompanija“ (Lumière et compagnie / Lumière and Company), 1995 m., rež. Abbas Kiarostami, Wim Wenders, Michael Haneke, James Ivory, David Lynch ir kt.

Trumpam įsivaizduokite, kad turite galimybę sukurti pirmąjį filmą kino istorijoje. Vienintelė sąlyga: jis turi trukti 52 sekundės. Būtent tiek trūko brolių Lumière‘ų „Atvykimas į traukinio stotį“. Koks tai būtų filmas? Tokią galimybę 1995 metais gavo daugiau negu keturiasdešimt režisierių, kurių buvo paprašyta naudojantis Lumière‘ų kamera sukurti savo pirmojo filmo versijas.

7. „Europos vizijos“ (Visions of Europe), 2004 m. rež. Peter Greenaway, Béla Tarr, Fatih Akin, Christoffer Boe, Šarunas Bartas ir kt.

Dvidešimt penkių Europos Sąjungos šalių režisieriai kalba apie kultūrines, religines, emigrantų, aplinkosaugos ir kitas socialines problemas, su kuriomis kasdien susiduria europiečiai. Mums šis rinkinys įdomus dar ir todėl, kad jame galima rasti poetišką Šarūno Barto novelę „Vaikai nieko nepraranda“.

Kadras iš filmo „Paradin byla“
Šaltinis – the.hitchcock.zone

Neretai meilė gali pasireikšti ne tik kuriančia jėga, bet ir griaunančia. Tada patys įsimylėjėliai nepastebi artėjančių pavojų, jaučiasi bejėgiai, leidžiasi manipuliuojami, būna pasiruošę bet kokiems nusikaltimams, o jų aistra neišvengiamai baigiasi tragedija. Teismų kronikos, skyrybų bylos bei meilės trikampiai yra vieni įdomesnių šaltinių, kuriuose galima atrasti netikėčiausius nusikaltimus, sukeltus aistros. Ten kvapą gniaužiančių istorijų ieško tiek režisieriai, tiek rašytojai. Ne išimtis ir šis septintukas.

1. „Dvigubas draudimas“ (Double Indemnity), 1944 m., rež. Billy Wilder

Gyvybės ar nelaimingo atvejo draudimo sutartyje gali būti nurodytas punktas, reiškiantis dvigubą garantą. Tai reiškia, kad draudimo išmokos turi būti padvigubintos, jeigu nuostoliai kils dėl nurodytos konkrečios priežasties. Šiuo atveju, tai nelaimingas atsitikimas, įvykęs važiuojant traukiniu. Gundanti gražuolė Filis ir jos kerams pasidavęs draudimo agentas Volteris kartu surezga beveik idealų planą, kad galėtų gauti šią išmoką bei atsikratyti jiems trukdančio būti kartu jos vyro. Jie neįvertina tik kito draudimo įmonės darbuotojo įtarumo. Anot paties Volterio, Bartonas toks įtarus, kad net nepasakys, kuri šiandien diena, kol nepažiūrės į kalendorių, neįsitikins, ar kalendorius nepasenęs, kas jo autorius, ir nepalygins su kitais kalendoriais. Savaime suprantama, kad jis tikrai nėra pasirengęs išmokėti dvigubą garantą. „Dvigubas draudimas“ pelnytai vadinamas vienu geriausiu visų laikų Noir filmu, labiausiai įsirėžiantis į atmintį savo nepaprastai ciniškais dialogais.

2. „Laiškanešys skambina du kartus“ (Postman Always Rings Twice), 1981 m., rež. Bob Rafelson

Keliaudamas Frenkas užsuka į pakelės užeigą, kur susipažįsta su jos savininku ir jo žavia žmona. Susižavėjęs Kora Frenkas lieka dirbti užeigoje ir tampa jos meilužiu. Neilgai trukus jie nutaria atsikratyti Niko. Tiek „Dvigubas draudimas“, tiek „Laiškanešys skambina du kartus“ pastatyti pagal to paties pavadinimo Jameso M. Caino romanus. Beje, pastarasis buvo ekranizuotas net septynis kartus. Dviejų žmonių aistra pasibaigusi nusikaltimu įkvėpė Luchino Visconti, Tay‘ų Garnettą, Bobą Rafelsoną, Christianą Petzoldą ir kitus režisierius sukurti savo įvykių versijas.

3. „Paradin byla“ (The Paradine Case), 1947 m., rež. Alfred Hitchcock

Skirtingai nuo daugelio Alfredo Hitchcocko filmų, „Paradin byla“ labiau primena dramą negu trilerį. Madalena Paradin, paskyrusi gyvenimą rūpinimuisi savo aklu vyru, dabar kaltinama jo nužudymu. Garsiam bei savimi pasitikinčiam advokatui teks išsiaiškinti, kas ji. Nelaiminga žmona? Šaltakraujė žudikė? Mylinti moteris? Kokie santykiai ja sieja su liokajumi? Tirdamas bylą, Entonis įsimyli Madaleną ir nebesugeba kritiškai mąstyti. Galiausiai jam pradeda atrodyti, kad tokio grožio moteris jokiais būdais negali būti žudike.

4. „Mirti dėl…“ (To Die For), 1995 m., rež. Gus Van Sant

Dažnai pamirštama, kad vieną ryškiausių savo vaidmenų karjeros pradžioje Nicole Kidman suvaidino Guso Van Santo juostoje. Sakoma, kad gyvenime svarbiausia tiksliai žinoti, ko nori, bei kryptingai siekti užsibrėžto tikslo. Siuzana puikiai supranta šią taisyklę. Ji trokšta tapti televizijos žinių vedėja ir dėl savo svajonės pasiryžusi padaryti bet ką. Puikiai suvokdama, kad sugeba manipuliuoti vyrų jausmais, Siuzana surezga negailestingą planą, kurio įvykdymui jai prireikia jaunojo meilužio pagalbos. Sunku priskirti „Mirti dėl…“ kažkuriam vienam žanrui, nes čia galima pamatyti tradicinės dramos, juodojo humoro komedijos bei mockumentary elementų kombinaciją. Verta paminėti, kad akylesni žiūrovai pastebės ir epizodinį Davido Cronenbergo vaidmenį.

5. „Laiškas“ (The Letter), 1940 m., rež. William Wyler

Įtaigi W. Somerseto Maughamo to paties pavadinimo pjesės ekranizacija, prikaustanti žiūrovus išskirtine Bette Davis vaidyba. Leslė – kaučiuko plantacijos savininko žmona. Ji leidžia dienas megzdama nėrinius, priiminėdama svečius bei pilstydama arbatą. Atrodytų, šią gležną būtybę įtarti žmogžudyste tiesiog neįmanoma, bet jau pačioje filmo pradžioje ji šaltakraujiškai daug kartų iššauna į šeimos draugą. Į visus klausimus ji atsako tik tiek, kad tai buvo savigyna. Niekas ja neabejoja, kol neatsiranda kompromituojantis laiškas…

6. „Moteris lange“ (The Woman in the Window), 1944 m., rež. Fritz Lang

Vos spėjęs išlydėti atostogų savo žmoną ir vaikus, psichologijos profesorius Ričardas parduotuvės vitrinoje pastebi ir negali atitraukti žvilgsnio nuo ypatingo grožio moters portreto. Tą patį vakarą jam pavyksta susipažinti su žaviąja nepažįstamąja. Pažintis, dėl kurios pagrindiniam herojui ne kartą teks pasigailėti, įtraukia Ričardą į neįtikėtinų įvykių virtinę. Ne visada nusikaltimas, pakurstytas aistros, būtinai turi įvykti realybėje. Kartais užtenka pasvarstyti apie tai, kas būtų jeigu būtų.

7 .„Fatališkas potraukis“ (Fatal Attraction), 1987 m., rež. Adrian Lyne

Aleks – leidyklos redaktorė. Denas – teisininkas, teikiantis konsultacijas tai pačiai leidyklai. Atsitiktinis susitikimas posėdyje. Lietus. Jis negali išskleisti skėčio. Jie negali susistabdyti taksi, ir eina kartu pietauti. Taip prasideda jų aistringas savaitgalis, tačiau Denas net neįsivaizduoja, kuo jis baigsis. Ištisi mėnesiai persekiojimų, rūgštimi apipilta mašina, į verdantį vandenį įmestas triušis – tik keletas fatališko potraukio padarinių.

Kadras iš filmo „Geismo architektas“
„Incognito Films“ archyvas

Ar kada pasvajojate apie tobulai gražų gyvenimą? Tokį, kuriame viskas idealiai dera: jus supa nuostabi gamta, gyvenate moderniuose namuose, mėgaujatės malonių žmonių kompanija, geru maistu ir… puikiu seksu. Gražu, estetiška, įtraukia ir užliūliuoja, bet ar tikra? Būtent toks gyvenimas vaizduojamas rugpjūčio pabaigoje Lietuvos kino teatrus pasieksiančiame „Oskarų“ laureato režisieriaus Denyso Arcando filme „Geismo architektas“. Vos pradėtas rodyti režisieriaus gimtojoje Kanadoje jis iškart sukėlė daugybę diskusijų.

Vieni filmą gyrė dėl jame nuostabiai perteiktos šalies gamtos ir architektūros, kiti peikė dėl to, kaip jame vaizduojama prancūziškoji Kanados visuomenės dalis. Esą jai svarbi tik estetiška aplinka, paviršutiniškas grožis, seksas ir kiti gražūs, tačiau kupini tuštybės gyvenimo aspektai. Žmonės yra kartu: jie kartu gyvena, kartu leidžia laiką, tačiau iš tiesų jų nesieja joks tikras ryšys. Jie šalti ir ciniški vienas kito atžvilgiu, o santykiuose iškilusios problemos šioje šaltoje visuomenėje sprendžiamos paprastai, gražiai ir preciziškai. Kaip operacinėje.

Be jokios abejonės, filmas daug dėmesio sulaukė ir dėl jame rodomų atvirų meilės scenų – jis net buvo pramintas „kanadietiškaisiais penkiasdešimt pilkų atspalvių“, nors su pastaruoju filmu neturi nieko bendra ir Kanados kino ekranuose pasirodė už jį gerokai anksčiau. Beje, priešingai nei daug neigiamų atsiliepimų sulaukę „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, „Geismo architektas“ kino kritikams įsiminė kaip itin gera ir subtili erotinė drama.

Visų pirma, filmas yra labai gražus. Tarsi kažkas būtų suprojektavęs tobulo grožio ir darnos karalystę su puikia gamta, namais ir interjerais, pro langus atsiveriančiais vaizdais ir, savaime suprantama, tuose namuose gyvenančiais gražiais žmonėmis. Dėmesio centre – jaunas, išvaizdus ir sėkmingas architektas Liukas. Jis turi žavią žmoną, draugų ir gyvena gražų gyvenimą, kurio didelę dalį sudaro karjera, kelionės sportas ir žinoma seksas. Be jokios abejonės, Liukas puikiai projektuoja, tačiau moterys jį myli ne dėl to. Gražus, tačiau kiek nuobodus gyvenimas pasisuka kita linkme po vienos nakties nuotykio, į kurį Liuką pastūmėja nesuprantamas geismo protrūkis.

Filmo „Geismo architektas“ anonsas:

Taigi jau nuo rugpjūčio 28-osios kino žiūrovų laukia neužmirštamas pasakojimas apie vienerius grupelės žmonių gyvenimo metus. Žmonių, kurie savo asmenines problemas sprendžia mums kiek neįprastai – be gailesčio ir abejingai. Tačiau nepaprastai gražiai.

Kadras iš filmo „Kambarys Romoje“
Šaltinis – gom.ge

Spaudžia šaltukas. Taip. Orų stebėtojai ir šamanai sako, kad šiek tiek atšils. Na ir? Vis tiek bent jau iki kovo 1 d. visuomet jausimės šiek tiek sušalę. Tiesiog taip yra. Tad šį kartą pagalvojome, kad šilčiausia – namie, lovoje. O kas ten mus privers pasilikti? Manome, kad filmai afrodiziakai.

1. „Plačiai užmerktos akys“ (Eyes Wide Shut), 1999 m., rež. Stanley Kubrick

Pradedame su tamsiu, rafinuotu, gąsdinančiu, erzinančiu, gal šiek tiek ištemptu, tačiau tikrai erotišku, vienu iš Stanley Kubricko šedevrų. Juk nieko nėra labiau jaudinančio nei nežinoma tapatybė, po kaukėmis paslėpti veidai, balti it pieno puta jaunų merginų kūnai, geidžiančios akys ir už nugaros jaučiamas nesaugumas. Ech…

2. „Kambarys Romoje“ (Room in Rome), 2010 m., rež. Julio Medem

Tai labai švelnus, intymus ir erotiškas pasakojimas apie neseniai susipažinusias moteris. O gal greičiau viena kitą pažįstančias prisilietimais? Jų susitikimas – vienas atsitiktinumas. Tai, kas vyksta tame kambaryje, yra labai žmogiška, suprantama, tačiau ne kiekvienam pasiekiama.

3. „Keli ir Viktoras“ (Kelly + Victor), 2012 m., rež. Kieran Evans

Šioje juostoje yra nemažai erotinių scenų, įkaitinančios aistros. Tačiau, perspėju, šis filmas tik iš pažiūros „apie tai“. Čia įdomiai atskleidžiamos prisirišimo, pasiaukojimo ir manijos temos. Gero ir neliūdinančio žiūrėjimo!

4. „Pianinas“ (The Piano), 1993 m., rež. Jane Campion

Jane Campion yra drąsi režisierė, kuri moka nebanaliai perteikti moters vidinį pasaulį. Rodo ją ne kaip rožinį monstrą, o kaip įvairiaspalvę, trokštančią, ieškančią, erotinę būtybę. Šiame filme jaudina ir kartais erzina trumpi pagrindinių veikėjų prisilietimai. Tu žinai, kad jie geidžia vienas kito, ir lauki: „Na, kada, kada, kada?“ Tai tikrai geras filmas, kuris tiktų įvairiems topams. Šį kartą atkreipiame dėmesį būtent į erotišką šios juostos dalį.

5. „Intymumas“ (Intymacy), 2011 m., rež. Patrice Chéreau

Seksas įvardinamas skirtingai: meilės išraišką, gyvuliškų troškimų patenkinimas, gėda, žaizda, tai, ko reikėtų gėdytis ir t.t. Šiame filme seksas – būdas išsilaisvinti, pabėgti nuo problemų. Bet visi žinome, kad ilgai bėgti nepavyks. Vis tiek reikės sustoti ir įkvėpti tos nemalonios realybės. Tada ir prasideda problemos.

6. „Malena“ (Malena), 2000 m., rež. Giuseppe Tornatore

Tikriausiai užtektų pasakyti Monica Bellucci ir strimgalviais lėktumėte žiūrėti šio filmo. „Malena“ – labai erotiška, priverčianti širdį plakti greičiau juosta. Nieko nėra intymesnio ir labiau jaudinančio nei savo identiteto, seksualumo suvokimas ir atradimas, tiesa?

7. „Naktinis portjė“ (The Night Porter), 1974 m., rež. Liliana Cavani

Savu laiku šis filmas buvo konfiskuotas policijos, jo kūrėjai paduoti į aukščiausiąjį Milano teismą. Kodėl? Tai labai įdomi ir, galų gale, pripažinta tikrai gera juosta. Čia jaudina ir įaudrina ne tik erotika, bet ir pasirinkta tema – nacizmas, aukos ir budelis. Įsivaizduokite, kas būtų, jei savo skriaudiką galėtumėte susitikti po keliolikos metų, kuomet laikai pasikeitę. Ką darytumėte? Atsidurtumėte jo lovoje ar ne? Neskubėkite taip greit atsakyti.

Kaip visada laukiame pasiūlymų agne@kinfo.lt

Kadras iš filmo „Esminis Instinktas“
Šaltinis – imgkid.com

Žiūrėsime filmus, kurie įstringa į atmintį nebūtinai dėl gero siužeto, aktorių, siužeto įtampos ar garso takelio. Kartais filmuose yra viena scena, kuri priverčia tavo širdį plakti greičiau, įkvėpimai darosi vis gilesni ir sunkesni, šiek tiek pradeda svaigti galva ir burnoje kaupiasi seilės. Po kiek laiko darosi net šiek tiek gėda, kad esi verčiamas stebėti tokią intymią sceną, todėl kartais pradedi keistai dairytos po kino salę. Dar po kiek laiko sukryžiuoji kojas. Ne už kalnų įvyks visų namų šeimininkių slapto draugo duše premjera – knygos „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ (50 Shades of Grey) filmo premjera. Jis taikosi save vadinti pačiu erotiškiausiu, elektriškiausiu ir labiausiai įaudrinančiu. Na… konkurentų pilna, tad pažiūrėsime, kaip jam pasiseks.

1. „Esminis Instinktas“ (Basic Instinct), 1992 m., rež. Paul Verhoeven

Pradedame su visiems gerai pažįstamu ir tik su panelės Sharone Stone tarpukoju daugeliui susijusi filmu. Bet be tos lemtingosios tardymo scenos, juostoje paslėpta tiksinti ir intensyvi seksualumo bomba (taip, negalėjome nepanaudoti šio kliše tapusio palyginimo), kurią viso filmo metu, bet vienoje scenoje labiausiai sprogdina Michaelis Douglasas ir Sharone Stone.

2. „Adelės gyvenimas“ (La Vie D‘Adele), 2013 m., rež. Abdellatif Kechiche

Kai pažiūrėsite šį filmą, galėsime padiskutuoti, kuri scena būtent Jums buvo TA. Bet šį kartą, leiskite pranešti, kad pirmoji merginų kūnų susiliejimo scena – !!! Filme režisierius žaidžia ne tik su tuo, kad kažko laukiančiai auditorijai neparodo nieko: jokių patyčių, sunkumų ar dar kitų stereotipinių dalykų. Viskas paprasta: branda, santykiai, jų problemos. Kodėl? Nes mes visi tokie patys žmonės su tomis pačiomis problemomis. Taip pat ponas A. Kechiche žaidžia ir su sekso scenomis, jas ištęsdamas tiek, kad žiūrovas gali spėti pereiti visas fazes nuo susidomėjimo iki nuobodulio.

3. „Kurpotas kalnas“ (Brokeback Mountain), 2005 m., rež. Ang Lee

Negalime būti seksistais, todėl dėmesį skirkime ir vyrukams. Palapinės scena šiame filme ne tik erotiška, bet ir ganėtinai psichologizuota. Ji ir kažkuo liūdna. Žinote tą jausmą, kai džiaugiesi kažkieno laime, bet kartu jau lauki ir ateinančių sunkumų.

4. „Žiaurūs žaidimai“ (Cruel Intentions), 1999 m., rež. Roger Kumble

Visas šis filmas įkrautas seksualumu. Nuo Ryano Phillippe jaunystės iki Sarahos Michelle Gellar ir Selmos Blair bučinio pamokos. Bet viena scena čia itin intymi, jautri ir nuoširdi: pirmoji naktis. Na, kam gi ji būna stebuklinga ir kaip „iš filmų“? Tik filmuose ir būna ir būtent šioje juostoje.

5. „Sekretorė“ (Secretary), 2002 m., rež. Steven Shainberg

„Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ gali vadinti išskirtiniu ir originaliu filmu apie BDSM pomėgius. Cha! Nusijuoks sekretorė. Tai plekšnojimų, įtemptų raumenų ir seksualumo prifarširuota šiokia tokia komedija. Turinys gal ir nėra ypatingas (iš psichiatrinės pabėgusi mergina pradeda dirbti labai reiklaus viršininko sekretore, kur jų santykiai greitai tampa ne tik darbiniais), bet formą verta pamatyti. If you know, what I mean.

6. „Liūdnasis valentinadienis“ (Blue Valentine), 2010 m., rež. Derek Cianfrance

Nors šis filmas tikrai liūdnas, niūrus ir kartais net suskausta jį žiūrint, tačiau kai kurios scenos atperka viską. Ne veltui Michelle Williams ir Ryano Goslingo duetas jame buvo nuostabus. Atrodo, tarsi mes turime galimybę iš lėto ir pasimėgaudami stebėti juos pro rakto skilutę – tokius tikrus, atvirus, pažįstančius vienas kito kūną. Jei nemėgstate psichologinio turinio, galite iš karto „prasukti“ iki dušo scenos. You are welcome.

7. „Troja“ (Troy), 2004, rež. Wolfgang Petersen

Mokėmės istoriją ir, kai sulaukdavome „tam tikro amžiaus“ apie Graikijos ir Romos istoriją, išgirsdavome ir labai įdomiu bei pikantiškų detalių. Bet šioje juostoje dėmesys labiau skiriamas aistringai, tačiau ribų neperžengiančiai meilei. Gerai, nebeplepėsiu. Tiesiog: Achilo meilės scena su Trojos princese….
Laukiame Jūsų topo temų pasiūlymų el. paštu: agne@kinfo.lt

Kadras iš filmo „Dienos gražuolė“
Šaltinis – oneperfectshot.files.wordpress.com

O tiksliau, kūniška meilė už pinigus. Arba meilės iliuzija. Arba tiesiog seksas už pinigus. Filme „Dekonstruojant Harį“ (Deconstructing Harry, 1997) Woody Alleno personažas prisipažįsta: „Aš vis vien myliu kekšes. Tai puiku. Sumoki joms ir jos ateina į tavo namus… ir nereikia jokių diskusijų apie Prustą ar filmus, ar dar ką nors.“ Kas nutinka, kai intymumas tampa preke, kai kitas žmogus tampa tiesiog priemone greitam pasitenkinimui pasiekti? Šįkart žvilgtelėkime, kaip kine piešiami visuomenės moralinių normų paribiuose gyvenančių kurtizanių, prostitučių, žigolo, pornografinių filmų industrijos žmonių portretai.

1. „Amerikos žigolo“ (American Gigolo), 1980 m., rež. Paul Schrader

Vienas žymiausių režisūrinių Paulo Schraderio („Taksi vairuotojo“ scenarijaus autoriaus) darbų – kriminalinė drama „Amerikos žigolo“. Paviršutiniško, prabangius automobilius ir dizainerių apdarus dievinančio Juliano Kaye‘o (Richard Gere) lengvabūdišką gyvenimą apverčia du netikėti įvykiai – kaltinimas žmogžudyste ir užsimezgę romantiški jausmai vienai iš klienčių. Filmas padėjo įtvirtinti Richardo Gere‘o kaip Holivudo svajonių meilužio ir Giorgio Armani (kurio kurtus rūbus aktorius dėvi filme) kaip svajonių dizainerio reputaciją.

2. „Dienos gražuolė“ (Belle de Jour), 1967 m., rež. Luis Bunuel

Severina (Catherine Deneuve) – elegantiška, stulbinančio grožio jauna moteris, turinti intymumo problemų ir bandanti jas spręsti netikėtoje vietoje – bordelyje. Su savo mylimu vyru negalinti mylėtis moteris popietėmis ima dirbti prostitute. Rogeris Ebertas apie šį filmą rašė: „Tai, ko gero, garsiausias šių laikų erotinis filmas. Todėl, kad jis suvokia erotizmą iš vidaus – suvokia, kaip jis egzistuoja ne kaip kūnas ir kraujas, bet kaip fantazija.“

3. „Miegančioji gražuolė“ (Sleeping beauty), 2011 m., rež. Julia Leigh

Šiuolaikinė „Dienos gražuolės“ versija. Siurrealistiškas, melancholiškas pasakojimas apie jauną merginą už pinigus miegančią su senais vyrais. Tai nuo tradicinės prostitucijos skiriasi tik tiek, kad ji tikrai miega. Liusi (Emily Browning) prieš kiekvieną seansą turi išgerti migdomųjų ir ryte gali tik spėlioti, ką su jos pasyviu, tobulai gražiu kūnu darė anoniminiai klientai. „Miegančioji gražuolė“ – itin estetiška, minimalistinė ir kartu kraupi seksualumo studija.

4. „Kabirijos naktys“ (Le Notti di Cabiria /The Nights of Cabiria), 1957 m., rež. Federico Fellini

Giuliettos Masinos įkūnyta prostitutė Cabiria – ūmaus charakterio, spontaniška, savarankiška, bet kartu ir itin naivi bei jautri moteris. Kai šelmiška, Charlio Chaplino Valkatos herojų primenanti kaukė nukrinta, Cabirijos pažeidžiamumas ir patiklumas smeigia žiūrovui tiesiai į širdį.

5. „Accattone“, 1961 m., rež. Pier Paolo Pasolini

Pasolinis bendradarbiavo su „Kabirijos naktis“ kūrusiu Felliniu prisidėdamas rašant scenarijų, o štai paties režisūriniu debiutu buvo filmas „Accattone“, taip pat paliečiantis prostitucijos temą. Filme sutinkame jauną, sąvadavimu besiverčiantį vaikiną. Vienu metu ir lyriškame, ir dokumentiniame pasakojime galime užčiuopti stiliaus užuomazgas, išsiskleisiančias vėlesnėje Pasolinio kūryboje ir aiškiai įvardytas jo esė „Poezijos kinas“ (Il cinema di poesia). Apskritai Pasolinį domino galios, kūno, valdžios ir kapitalizmo skatinamo vartojimo dinamika. Kalbėdamas apie savo paskutinį filmą „Salò“, Pasolini akcentavo: „Šiame filme seksas yra tiesioginė valdžios vykdomo kūnų suprekinimo alegorija. Manau, vartotojiškumas manipuliuoja ir išniekina kūnus ne ką mažiau nei Nacizmas.“

6. „Boogie Nights“, 1997 m., rež. Paul Thomas Anderson

Negalima filmavimosi pornografiniame filme prilyginti prostitucijai, tačiau šioje industrijoje kūnas ir intymūs santykiai taip pat virsta preke – parduodamais ir vartojamais objektais. Kaip paaiškėja šiame filme, riba tarp prašmatniai gyvenančio ir žvaigždės statusu besidžiaugiančio aktoriaus ir už dešimtį dolerių į nepažįstamųjų automobilius sėdančio jaunuolio nėra jau tokia ir ryški.

7. „Like Someone in Love“, 2012 m., rež. Abbas Kiarostami

Irano kino meistras šįkart savo filmo vieta pasirinko Japoniją, o tema – tarp jaunos, mergina pagal iškvietimą dirbančios studentės ir seno profesoriaus užsimezgantį ryšį. Ko gero, vienas labiausiai Abbaso Kiarostami filmuose intriguojančių aspektų – daugiasluoksniai charakteriai, netikėtos, tiesiog žiūrovo akyse vykstančios jų transformacijos ir tarpusavio santykių dinamika.

Kadras iš filmo „Meilė dvidešimties“
Šaltinis – ilxor.com

Septintajame dešimtmetyje režisieriai noriai filmuodavo trumpas kino noveles norėdami eksperimentuoti, todėl tokie rinkiniai dažnai buvo suvokiami kaip tam tikra nauja kino forma. Po „Myliu tave, Paryžiau“ (Paris, je t’aime, 2006) sėkmės, novelių rinkiniai vėl išpopuliarėjo. Tai lėmė ištiso prisipažinimų meilėje įvairiems miestams ciklo pasirodymą. Šiuo metu kuriamos naujos dalys apie Šanchajų ir Jeruzalę, o kol laukiame jų premjerų, siūlome prisiminti kitus garsių režisierių trumpus kino novelių rinkinius, kuriuos jungia bendra tema.

1. „Meilė dvidešimties“ (L’amour à vingt ans / Love at Twenty), 1962 m., rež. Shintarô Ishihara, Marcel Ophüls, Renzo Rossellini, François Truffaut, Andrzej Wajda

Tokios skirtingos ir vis dėlto tokios panašios penkių režisierių novelės apie meilę ir jaunystę. Labiausiai įsimena istorijos, nutikusios Paryžiuje ir Miunchene. François Truffaut tęsia Antuano Duanelio gyvenimo istoriją praėjus trejiems metams po garsaus pilnametražio debiuto „400 smūgių“ (Les 400 coups, 1959). Būtent čia Antuanas patiria savo pirmąjį susižavėjimą, pirmąją meilę, pirmąjį nusivylimą ir pasiruošia tolesniems nuotykiams, kuriuos pamatysime „Pavogtuose bučiniuose“ (Baisers volés, 1968). Tuo tarpu Marcelio Ophülso novelėje pagrindinis herojus Tonis visada buvo įsitikinęs, kad laimingos poros iš pradžių susipažįsta, vėliau įsimyli, tada susituokia ir susilaukia vaikų, tačiau niekada negalvojo, kad jam visa tai gali nutikti atbuline tvarka.

2. „Mirusiųjų dvasios“ (Histoires extraordinaires / Spirits of the Dead), 1968 m., rež. Federico Fellini, Louis Malle, Roger Vadim

Edgaro Allano Poe pasakojimų „Metzengerstein“, „Viljamas Vilsonas“ ir „Niekada nesilažink su velniu iš savo galvos“ ekranizacijos. Rogero Vadimo novelėje aikštinga grafienė (Jane Fonda), kurią daugelis vadina „mažąja Kaligula“, pasmerkta nelaimingai meilei su savo pusbroliu. Louiso Malle‘io istorija bene labiausiai savo stilistika primena Edgaro Allano Poe pasakojimus, o pati siužetinė linija – ne taip seniai pasirodžiusį Richardo Ayoade‘o „Antrininką“ (The Double, 2013). Tuo tarpu Federico Fellini pateikia visišką originalaus apsakymo variantą, paversdamas jį siurrealistinę šių laikų aktoriaus tragedija, kurioje Roma virsta tikrų tikriausia skaistykla.

3. „Kiekvienam savo kinas“ (Chacun son cinéma / To Each His Own Cinema), 2007 m., rež. Theodoros Angelopoulos, Olivier Assayas, Bille August, David Lynch, Alejandro González Iñárritu ir kt.

Nuostabi stilių enciklopedija kiekvienam kino mylėtojui! Apie tai, kas nutinka, kai kino salėje užgesta šviesos ir prasideda seansas. Trisdešimt penki (jeigu vis dėlto skaičiuosime ir į galutinę versiją nepatekusią brolių Coenų novelę) režisieriai iš dvidešimt penkių šalių turi vos po tris-keturias minutes prisipažinti, kad myli didįjį ekraną.

4. „10 minučių vyresnis: trimitas“ (Ten Minutes Older: The Trumpet), 2002 m., rež. Kaige Chen, Víctor Erice, Werner Herzog, Jim Jarmusch, Aki Kaurismäki, Spike Lee, Wim Wenders

Latvių poetinės dokumentikos pradininko Herzo Franko dešimties minučių juosta „10 minučių vyresnis“ (Par desmit minutem vecaks, 1978), kurioje stebima nuoširdi vaiko reakcija į žiūrovams nerodomą spektaklį, ar kaip filmas įkvėpė Wimą Wendersą paprašyti garsių režisierių nufilmuoti, kaip jie įsivaizduoja laiko sampratą. Iš jų sukurtų trumpametražių juostų buvo sudaryti du filmai: „Trimitas“ ir „Violončelė“.
Dešimt minučių. Tai daug, ar mažai? Pirmoji dalis prasideda itin stipria Akio Kaurismäkio novele, įrodančia, kad kiekvienas žmogus pajėgus kardinaliai pakeisti savo gyvenimą per dešimt minučių. Reikia tik noro.

5. „Erosas“ (Eros), 2004 m., rež. Michelangelo Antonioni, Steven Soderbergh, Wong Kar Wai

Trys istorijos apie meilę ir seksualumą, kuriuose galima lengvai atpažinti režisierių stilių. Michelangelo Antonioni novelės „Pavojingas daiktų ryšys“ siužeto centre atsiduria nesėkmingai bandanti atgaivinti savo santykius sutuoktinių pora, Steveno Soderbergho „Pusiausvyroje“ – reklamos vadybininko (Robertas Downey Jr.) išpažintis psichologui (Alanas Arkinas), o Wongo Kar Wai‘aus „Rankoje“ – siuvėjo meilė senstančiai prostitutei.

6. „Liumjerai ir kompanija“ (Lumière et compagnie / Lumière and Company), 1995 m., rež. Abbas Kiarostami, Wim Wenders, Michael Haneke, James Ivory, David Lynch ir kt.

Trumpam įsivaizduokite, kad turite galimybę sukurti pirmąjį filmą kino istorijoje. Vienintelė sąlyga: jis turi trukti 52 sekundės. Būtent tiek trūko brolių Lumière‘ų „Atvykimas į traukinio stotį“. Koks tai būtų filmas? Tokią galimybę 1995 metais gavo daugiau negu keturiasdešimt režisierių, kurių buvo paprašyta naudojantis Lumière‘ų kamera sukurti savo pirmojo filmo versijas.

7. „Europos vizijos“ (Visions of Europe), 2004 m. rež. Peter Greenaway, Béla Tarr, Fatih Akin, Christoffer Boe, Šarunas Bartas ir kt.

Dvidešimt penkių Europos Sąjungos šalių režisieriai kalba apie kultūrines, religines, emigrantų, aplinkosaugos ir kitas socialines problemas, su kuriomis kasdien susiduria europiečiai. Mums šis rinkinys įdomus dar ir todėl, kad jame galima rasti poetišką Šarūno Barto novelę „Vaikai nieko nepraranda“.

Kadras iš filmo „Paradin byla“
Šaltinis – the.hitchcock.zone

Neretai meilė gali pasireikšti ne tik kuriančia jėga, bet ir griaunančia. Tada patys įsimylėjėliai nepastebi artėjančių pavojų, jaučiasi bejėgiai, leidžiasi manipuliuojami, būna pasiruošę bet kokiems nusikaltimams, o jų aistra neišvengiamai baigiasi tragedija. Teismų kronikos, skyrybų bylos bei meilės trikampiai yra vieni įdomesnių šaltinių, kuriuose galima atrasti netikėčiausius nusikaltimus, sukeltus aistros. Ten kvapą gniaužiančių istorijų ieško tiek režisieriai, tiek rašytojai. Ne išimtis ir šis septintukas.

1. „Dvigubas draudimas“ (Double Indemnity), 1944 m., rež. Billy Wilder

Gyvybės ar nelaimingo atvejo draudimo sutartyje gali būti nurodytas punktas, reiškiantis dvigubą garantą. Tai reiškia, kad draudimo išmokos turi būti padvigubintos, jeigu nuostoliai kils dėl nurodytos konkrečios priežasties. Šiuo atveju, tai nelaimingas atsitikimas, įvykęs važiuojant traukiniu. Gundanti gražuolė Filis ir jos kerams pasidavęs draudimo agentas Volteris kartu surezga beveik idealų planą, kad galėtų gauti šią išmoką bei atsikratyti jiems trukdančio būti kartu jos vyro. Jie neįvertina tik kito draudimo įmonės darbuotojo įtarumo. Anot paties Volterio, Bartonas toks įtarus, kad net nepasakys, kuri šiandien diena, kol nepažiūrės į kalendorių, neįsitikins, ar kalendorius nepasenęs, kas jo autorius, ir nepalygins su kitais kalendoriais. Savaime suprantama, kad jis tikrai nėra pasirengęs išmokėti dvigubą garantą. „Dvigubas draudimas“ pelnytai vadinamas vienu geriausiu visų laikų Noir filmu, labiausiai įsirėžiantis į atmintį savo nepaprastai ciniškais dialogais.

2. „Laiškanešys skambina du kartus“ (Postman Always Rings Twice), 1981 m., rež. Bob Rafelson

Keliaudamas Frenkas užsuka į pakelės užeigą, kur susipažįsta su jos savininku ir jo žavia žmona. Susižavėjęs Kora Frenkas lieka dirbti užeigoje ir tampa jos meilužiu. Neilgai trukus jie nutaria atsikratyti Niko. Tiek „Dvigubas draudimas“, tiek „Laiškanešys skambina du kartus“ pastatyti pagal to paties pavadinimo Jameso M. Caino romanus. Beje, pastarasis buvo ekranizuotas net septynis kartus. Dviejų žmonių aistra pasibaigusi nusikaltimu įkvėpė Luchino Visconti, Tay‘ų Garnettą, Bobą Rafelsoną, Christianą Petzoldą ir kitus režisierius sukurti savo įvykių versijas.

3. „Paradin byla“ (The Paradine Case), 1947 m., rež. Alfred Hitchcock

Skirtingai nuo daugelio Alfredo Hitchcocko filmų, „Paradin byla“ labiau primena dramą negu trilerį. Madalena Paradin, paskyrusi gyvenimą rūpinimuisi savo aklu vyru, dabar kaltinama jo nužudymu. Garsiam bei savimi pasitikinčiam advokatui teks išsiaiškinti, kas ji. Nelaiminga žmona? Šaltakraujė žudikė? Mylinti moteris? Kokie santykiai ja sieja su liokajumi? Tirdamas bylą, Entonis įsimyli Madaleną ir nebesugeba kritiškai mąstyti. Galiausiai jam pradeda atrodyti, kad tokio grožio moteris jokiais būdais negali būti žudike.

4. „Mirti dėl…“ (To Die For), 1995 m., rež. Gus Van Sant

Dažnai pamirštama, kad vieną ryškiausių savo vaidmenų karjeros pradžioje Nicole Kidman suvaidino Guso Van Santo juostoje. Sakoma, kad gyvenime svarbiausia tiksliai žinoti, ko nori, bei kryptingai siekti užsibrėžto tikslo. Siuzana puikiai supranta šią taisyklę. Ji trokšta tapti televizijos žinių vedėja ir dėl savo svajonės pasiryžusi padaryti bet ką. Puikiai suvokdama, kad sugeba manipuliuoti vyrų jausmais, Siuzana surezga negailestingą planą, kurio įvykdymui jai prireikia jaunojo meilužio pagalbos. Sunku priskirti „Mirti dėl…“ kažkuriam vienam žanrui, nes čia galima pamatyti tradicinės dramos, juodojo humoro komedijos bei mockumentary elementų kombinaciją. Verta paminėti, kad akylesni žiūrovai pastebės ir epizodinį Davido Cronenbergo vaidmenį.

5. „Laiškas“ (The Letter), 1940 m., rež. William Wyler

Įtaigi W. Somerseto Maughamo to paties pavadinimo pjesės ekranizacija, prikaustanti žiūrovus išskirtine Bette Davis vaidyba. Leslė – kaučiuko plantacijos savininko žmona. Ji leidžia dienas megzdama nėrinius, priiminėdama svečius bei pilstydama arbatą. Atrodytų, šią gležną būtybę įtarti žmogžudyste tiesiog neįmanoma, bet jau pačioje filmo pradžioje ji šaltakraujiškai daug kartų iššauna į šeimos draugą. Į visus klausimus ji atsako tik tiek, kad tai buvo savigyna. Niekas ja neabejoja, kol neatsiranda kompromituojantis laiškas…

6. „Moteris lange“ (The Woman in the Window), 1944 m., rež. Fritz Lang

Vos spėjęs išlydėti atostogų savo žmoną ir vaikus, psichologijos profesorius Ričardas parduotuvės vitrinoje pastebi ir negali atitraukti žvilgsnio nuo ypatingo grožio moters portreto. Tą patį vakarą jam pavyksta susipažinti su žaviąja nepažįstamąja. Pažintis, dėl kurios pagrindiniam herojui ne kartą teks pasigailėti, įtraukia Ričardą į neįtikėtinų įvykių virtinę. Ne visada nusikaltimas, pakurstytas aistros, būtinai turi įvykti realybėje. Kartais užtenka pasvarstyti apie tai, kas būtų jeigu būtų.

7 .„Fatališkas potraukis“ (Fatal Attraction), 1987 m., rež. Adrian Lyne

Aleks – leidyklos redaktorė. Denas – teisininkas, teikiantis konsultacijas tai pačiai leidyklai. Atsitiktinis susitikimas posėdyje. Lietus. Jis negali išskleisti skėčio. Jie negali susistabdyti taksi, ir eina kartu pietauti. Taip prasideda jų aistringas savaitgalis, tačiau Denas net neįsivaizduoja, kuo jis baigsis. Ištisi mėnesiai persekiojimų, rūgštimi apipilta mašina, į verdantį vandenį įmestas triušis – tik keletas fatališko potraukio padarinių.

Kadras iš filmo „Geismo architektas“
„Incognito Films“ archyvas

Ar kada pasvajojate apie tobulai gražų gyvenimą? Tokį, kuriame viskas idealiai dera: jus supa nuostabi gamta, gyvenate moderniuose namuose, mėgaujatės malonių žmonių kompanija, geru maistu ir… puikiu seksu. Gražu, estetiška, įtraukia ir užliūliuoja, bet ar tikra? Būtent toks gyvenimas vaizduojamas rugpjūčio pabaigoje Lietuvos kino teatrus pasieksiančiame „Oskarų“ laureato režisieriaus Denyso Arcando filme „Geismo architektas“. Vos pradėtas rodyti režisieriaus gimtojoje Kanadoje jis iškart sukėlė daugybę diskusijų.

Vieni filmą gyrė dėl jame nuostabiai perteiktos šalies gamtos ir architektūros, kiti peikė dėl to, kaip jame vaizduojama prancūziškoji Kanados visuomenės dalis. Esą jai svarbi tik estetiška aplinka, paviršutiniškas grožis, seksas ir kiti gražūs, tačiau kupini tuštybės gyvenimo aspektai. Žmonės yra kartu: jie kartu gyvena, kartu leidžia laiką, tačiau iš tiesų jų nesieja joks tikras ryšys. Jie šalti ir ciniški vienas kito atžvilgiu, o santykiuose iškilusios problemos šioje šaltoje visuomenėje sprendžiamos paprastai, gražiai ir preciziškai. Kaip operacinėje.

Be jokios abejonės, filmas daug dėmesio sulaukė ir dėl jame rodomų atvirų meilės scenų – jis net buvo pramintas „kanadietiškaisiais penkiasdešimt pilkų atspalvių“, nors su pastaruoju filmu neturi nieko bendra ir Kanados kino ekranuose pasirodė už jį gerokai anksčiau. Beje, priešingai nei daug neigiamų atsiliepimų sulaukę „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, „Geismo architektas“ kino kritikams įsiminė kaip itin gera ir subtili erotinė drama.

Visų pirma, filmas yra labai gražus. Tarsi kažkas būtų suprojektavęs tobulo grožio ir darnos karalystę su puikia gamta, namais ir interjerais, pro langus atsiveriančiais vaizdais ir, savaime suprantama, tuose namuose gyvenančiais gražiais žmonėmis. Dėmesio centre – jaunas, išvaizdus ir sėkmingas architektas Liukas. Jis turi žavią žmoną, draugų ir gyvena gražų gyvenimą, kurio didelę dalį sudaro karjera, kelionės sportas ir žinoma seksas. Be jokios abejonės, Liukas puikiai projektuoja, tačiau moterys jį myli ne dėl to. Gražus, tačiau kiek nuobodus gyvenimas pasisuka kita linkme po vienos nakties nuotykio, į kurį Liuką pastūmėja nesuprantamas geismo protrūkis.

Filmo „Geismo architektas“ anonsas:

Taigi jau nuo rugpjūčio 28-osios kino žiūrovų laukia neužmirštamas pasakojimas apie vienerius grupelės žmonių gyvenimo metus. Žmonių, kurie savo asmenines problemas sprendžia mums kiek neįprastai – be gailesčio ir abejingai. Tačiau nepaprastai gražiai.

Kadras iš filmo „Kambarys Romoje“
Šaltinis – gom.ge

Spaudžia šaltukas. Taip. Orų stebėtojai ir šamanai sako, kad šiek tiek atšils. Na ir? Vis tiek bent jau iki kovo 1 d. visuomet jausimės šiek tiek sušalę. Tiesiog taip yra. Tad šį kartą pagalvojome, kad šilčiausia – namie, lovoje. O kas ten mus privers pasilikti? Manome, kad filmai afrodiziakai.

1. „Plačiai užmerktos akys“ (Eyes Wide Shut), 1999 m., rež. Stanley Kubrick

Pradedame su tamsiu, rafinuotu, gąsdinančiu, erzinančiu, gal šiek tiek ištemptu, tačiau tikrai erotišku, vienu iš Stanley Kubricko šedevrų. Juk nieko nėra labiau jaudinančio nei nežinoma tapatybė, po kaukėmis paslėpti veidai, balti it pieno puta jaunų merginų kūnai, geidžiančios akys ir už nugaros jaučiamas nesaugumas. Ech…

2. „Kambarys Romoje“ (Room in Rome), 2010 m., rež. Julio Medem

Tai labai švelnus, intymus ir erotiškas pasakojimas apie neseniai susipažinusias moteris. O gal greičiau viena kitą pažįstančias prisilietimais? Jų susitikimas – vienas atsitiktinumas. Tai, kas vyksta tame kambaryje, yra labai žmogiška, suprantama, tačiau ne kiekvienam pasiekiama.

3. „Keli ir Viktoras“ (Kelly + Victor), 2012 m., rež. Kieran Evans

Šioje juostoje yra nemažai erotinių scenų, įkaitinančios aistros. Tačiau, perspėju, šis filmas tik iš pažiūros „apie tai“. Čia įdomiai atskleidžiamos prisirišimo, pasiaukojimo ir manijos temos. Gero ir neliūdinančio žiūrėjimo!

4. „Pianinas“ (The Piano), 1993 m., rež. Jane Campion

Jane Campion yra drąsi režisierė, kuri moka nebanaliai perteikti moters vidinį pasaulį. Rodo ją ne kaip rožinį monstrą, o kaip įvairiaspalvę, trokštančią, ieškančią, erotinę būtybę. Šiame filme jaudina ir kartais erzina trumpi pagrindinių veikėjų prisilietimai. Tu žinai, kad jie geidžia vienas kito, ir lauki: „Na, kada, kada, kada?“ Tai tikrai geras filmas, kuris tiktų įvairiems topams. Šį kartą atkreipiame dėmesį būtent į erotišką šios juostos dalį.

5. „Intymumas“ (Intymacy), 2011 m., rež. Patrice Chéreau

Seksas įvardinamas skirtingai: meilės išraišką, gyvuliškų troškimų patenkinimas, gėda, žaizda, tai, ko reikėtų gėdytis ir t.t. Šiame filme seksas – būdas išsilaisvinti, pabėgti nuo problemų. Bet visi žinome, kad ilgai bėgti nepavyks. Vis tiek reikės sustoti ir įkvėpti tos nemalonios realybės. Tada ir prasideda problemos.

6. „Malena“ (Malena), 2000 m., rež. Giuseppe Tornatore

Tikriausiai užtektų pasakyti Monica Bellucci ir strimgalviais lėktumėte žiūrėti šio filmo. „Malena“ – labai erotiška, priverčianti širdį plakti greičiau juosta. Nieko nėra intymesnio ir labiau jaudinančio nei savo identiteto, seksualumo suvokimas ir atradimas, tiesa?

7. „Naktinis portjė“ (The Night Porter), 1974 m., rež. Liliana Cavani

Savu laiku šis filmas buvo konfiskuotas policijos, jo kūrėjai paduoti į aukščiausiąjį Milano teismą. Kodėl? Tai labai įdomi ir, galų gale, pripažinta tikrai gera juosta. Čia jaudina ir įaudrina ne tik erotika, bet ir pasirinkta tema – nacizmas, aukos ir budelis. Įsivaizduokite, kas būtų, jei savo skriaudiką galėtumėte susitikti po keliolikos metų, kuomet laikai pasikeitę. Ką darytumėte? Atsidurtumėte jo lovoje ar ne? Neskubėkite taip greit atsakyti.

Kaip visada laukiame pasiūlymų agne@kinfo.lt

Kadras iš filmo „Esminis Instinktas“
Šaltinis – imgkid.com

Žiūrėsime filmus, kurie įstringa į atmintį nebūtinai dėl gero siužeto, aktorių, siužeto įtampos ar garso takelio. Kartais filmuose yra viena scena, kuri priverčia tavo širdį plakti greičiau, įkvėpimai darosi vis gilesni ir sunkesni, šiek tiek pradeda svaigti galva ir burnoje kaupiasi seilės. Po kiek laiko darosi net šiek tiek gėda, kad esi verčiamas stebėti tokią intymią sceną, todėl kartais pradedi keistai dairytos po kino salę. Dar po kiek laiko sukryžiuoji kojas. Ne už kalnų įvyks visų namų šeimininkių slapto draugo duše premjera – knygos „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ (50 Shades of Grey) filmo premjera. Jis taikosi save vadinti pačiu erotiškiausiu, elektriškiausiu ir labiausiai įaudrinančiu. Na… konkurentų pilna, tad pažiūrėsime, kaip jam pasiseks.

1. „Esminis Instinktas“ (Basic Instinct), 1992 m., rež. Paul Verhoeven

Pradedame su visiems gerai pažįstamu ir tik su panelės Sharone Stone tarpukoju daugeliui susijusi filmu. Bet be tos lemtingosios tardymo scenos, juostoje paslėpta tiksinti ir intensyvi seksualumo bomba (taip, negalėjome nepanaudoti šio kliše tapusio palyginimo), kurią viso filmo metu, bet vienoje scenoje labiausiai sprogdina Michaelis Douglasas ir Sharone Stone.

2. „Adelės gyvenimas“ (La Vie D‘Adele), 2013 m., rež. Abdellatif Kechiche

Kai pažiūrėsite šį filmą, galėsime padiskutuoti, kuri scena būtent Jums buvo TA. Bet šį kartą, leiskite pranešti, kad pirmoji merginų kūnų susiliejimo scena – !!! Filme režisierius žaidžia ne tik su tuo, kad kažko laukiančiai auditorijai neparodo nieko: jokių patyčių, sunkumų ar dar kitų stereotipinių dalykų. Viskas paprasta: branda, santykiai, jų problemos. Kodėl? Nes mes visi tokie patys žmonės su tomis pačiomis problemomis. Taip pat ponas A. Kechiche žaidžia ir su sekso scenomis, jas ištęsdamas tiek, kad žiūrovas gali spėti pereiti visas fazes nuo susidomėjimo iki nuobodulio.

3. „Kurpotas kalnas“ (Brokeback Mountain), 2005 m., rež. Ang Lee

Negalime būti seksistais, todėl dėmesį skirkime ir vyrukams. Palapinės scena šiame filme ne tik erotiška, bet ir ganėtinai psichologizuota. Ji ir kažkuo liūdna. Žinote tą jausmą, kai džiaugiesi kažkieno laime, bet kartu jau lauki ir ateinančių sunkumų.

4. „Žiaurūs žaidimai“ (Cruel Intentions), 1999 m., rež. Roger Kumble

Visas šis filmas įkrautas seksualumu. Nuo Ryano Phillippe jaunystės iki Sarahos Michelle Gellar ir Selmos Blair bučinio pamokos. Bet viena scena čia itin intymi, jautri ir nuoširdi: pirmoji naktis. Na, kam gi ji būna stebuklinga ir kaip „iš filmų“? Tik filmuose ir būna ir būtent šioje juostoje.

5. „Sekretorė“ (Secretary), 2002 m., rež. Steven Shainberg

„Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ gali vadinti išskirtiniu ir originaliu filmu apie BDSM pomėgius. Cha! Nusijuoks sekretorė. Tai plekšnojimų, įtemptų raumenų ir seksualumo prifarširuota šiokia tokia komedija. Turinys gal ir nėra ypatingas (iš psichiatrinės pabėgusi mergina pradeda dirbti labai reiklaus viršininko sekretore, kur jų santykiai greitai tampa ne tik darbiniais), bet formą verta pamatyti. If you know, what I mean.

6. „Liūdnasis valentinadienis“ (Blue Valentine), 2010 m., rež. Derek Cianfrance

Nors šis filmas tikrai liūdnas, niūrus ir kartais net suskausta jį žiūrint, tačiau kai kurios scenos atperka viską. Ne veltui Michelle Williams ir Ryano Goslingo duetas jame buvo nuostabus. Atrodo, tarsi mes turime galimybę iš lėto ir pasimėgaudami stebėti juos pro rakto skilutę – tokius tikrus, atvirus, pažįstančius vienas kito kūną. Jei nemėgstate psichologinio turinio, galite iš karto „prasukti“ iki dušo scenos. You are welcome.

7. „Troja“ (Troy), 2004, rež. Wolfgang Petersen

Mokėmės istoriją ir, kai sulaukdavome „tam tikro amžiaus“ apie Graikijos ir Romos istoriją, išgirsdavome ir labai įdomiu bei pikantiškų detalių. Bet šioje juostoje dėmesys labiau skiriamas aistringai, tačiau ribų neperžengiančiai meilei. Gerai, nebeplepėsiu. Tiesiog: Achilo meilės scena su Trojos princese….
Laukiame Jūsų topo temų pasiūlymų el. paštu: agne@kinfo.lt

Kadras iš filmo „Dienos gražuolė“
Šaltinis – oneperfectshot.files.wordpress.com

O tiksliau, kūniška meilė už pinigus. Arba meilės iliuzija. Arba tiesiog seksas už pinigus. Filme „Dekonstruojant Harį“ (Deconstructing Harry, 1997) Woody Alleno personažas prisipažįsta: „Aš vis vien myliu kekšes. Tai puiku. Sumoki joms ir jos ateina į tavo namus… ir nereikia jokių diskusijų apie Prustą ar filmus, ar dar ką nors.“ Kas nutinka, kai intymumas tampa preke, kai kitas žmogus tampa tiesiog priemone greitam pasitenkinimui pasiekti? Šįkart žvilgtelėkime, kaip kine piešiami visuomenės moralinių normų paribiuose gyvenančių kurtizanių, prostitučių, žigolo, pornografinių filmų industrijos žmonių portretai.

1. „Amerikos žigolo“ (American Gigolo), 1980 m., rež. Paul Schrader

Vienas žymiausių režisūrinių Paulo Schraderio („Taksi vairuotojo“ scenarijaus autoriaus) darbų – kriminalinė drama „Amerikos žigolo“. Paviršutiniško, prabangius automobilius ir dizainerių apdarus dievinančio Juliano Kaye‘o (Richard Gere) lengvabūdišką gyvenimą apverčia du netikėti įvykiai – kaltinimas žmogžudyste ir užsimezgę romantiški jausmai vienai iš klienčių. Filmas padėjo įtvirtinti Richardo Gere‘o kaip Holivudo svajonių meilužio ir Giorgio Armani (kurio kurtus rūbus aktorius dėvi filme) kaip svajonių dizainerio reputaciją.

2. „Dienos gražuolė“ (Belle de Jour), 1967 m., rež. Luis Bunuel

Severina (Catherine Deneuve) – elegantiška, stulbinančio grožio jauna moteris, turinti intymumo problemų ir bandanti jas spręsti netikėtoje vietoje – bordelyje. Su savo mylimu vyru negalinti mylėtis moteris popietėmis ima dirbti prostitute. Rogeris Ebertas apie šį filmą rašė: „Tai, ko gero, garsiausias šių laikų erotinis filmas. Todėl, kad jis suvokia erotizmą iš vidaus – suvokia, kaip jis egzistuoja ne kaip kūnas ir kraujas, bet kaip fantazija.“

3. „Miegančioji gražuolė“ (Sleeping beauty), 2011 m., rež. Julia Leigh

Šiuolaikinė „Dienos gražuolės“ versija. Siurrealistiškas, melancholiškas pasakojimas apie jauną merginą už pinigus miegančią su senais vyrais. Tai nuo tradicinės prostitucijos skiriasi tik tiek, kad ji tikrai miega. Liusi (Emily Browning) prieš kiekvieną seansą turi išgerti migdomųjų ir ryte gali tik spėlioti, ką su jos pasyviu, tobulai gražiu kūnu darė anoniminiai klientai. „Miegančioji gražuolė“ – itin estetiška, minimalistinė ir kartu kraupi seksualumo studija.

4. „Kabirijos naktys“ (Le Notti di Cabiria /The Nights of Cabiria), 1957 m., rež. Federico Fellini

Giuliettos Masinos įkūnyta prostitutė Cabiria – ūmaus charakterio, spontaniška, savarankiška, bet kartu ir itin naivi bei jautri moteris. Kai šelmiška, Charlio Chaplino Valkatos herojų primenanti kaukė nukrinta, Cabirijos pažeidžiamumas ir patiklumas smeigia žiūrovui tiesiai į širdį.

5. „Accattone“, 1961 m., rež. Pier Paolo Pasolini

Pasolinis bendradarbiavo su „Kabirijos naktis“ kūrusiu Felliniu prisidėdamas rašant scenarijų, o štai paties režisūriniu debiutu buvo filmas „Accattone“, taip pat paliečiantis prostitucijos temą. Filme sutinkame jauną, sąvadavimu besiverčiantį vaikiną. Vienu metu ir lyriškame, ir dokumentiniame pasakojime galime užčiuopti stiliaus užuomazgas, išsiskleisiančias vėlesnėje Pasolinio kūryboje ir aiškiai įvardytas jo esė „Poezijos kinas“ (Il cinema di poesia). Apskritai Pasolinį domino galios, kūno, valdžios ir kapitalizmo skatinamo vartojimo dinamika. Kalbėdamas apie savo paskutinį filmą „Salò“, Pasolini akcentavo: „Šiame filme seksas yra tiesioginė valdžios vykdomo kūnų suprekinimo alegorija. Manau, vartotojiškumas manipuliuoja ir išniekina kūnus ne ką mažiau nei Nacizmas.“

6. „Boogie Nights“, 1997 m., rež. Paul Thomas Anderson

Negalima filmavimosi pornografiniame filme prilyginti prostitucijai, tačiau šioje industrijoje kūnas ir intymūs santykiai taip pat virsta preke – parduodamais ir vartojamais objektais. Kaip paaiškėja šiame filme, riba tarp prašmatniai gyvenančio ir žvaigždės statusu besidžiaugiančio aktoriaus ir už dešimtį dolerių į nepažįstamųjų automobilius sėdančio jaunuolio nėra jau tokia ir ryški.

7. „Like Someone in Love“, 2012 m., rež. Abbas Kiarostami

Irano kino meistras šįkart savo filmo vieta pasirinko Japoniją, o tema – tarp jaunos, mergina pagal iškvietimą dirbančios studentės ir seno profesoriaus užsimezgantį ryšį. Ko gero, vienas labiausiai Abbaso Kiarostami filmuose intriguojančių aspektų – daugiasluoksniai charakteriai, netikėtos, tiesiog žiūrovo akyse vykstančios jų transformacijos ir tarpusavio santykių dinamika.

Kadras iš filmo „Meilė dvidešimties“
Šaltinis – ilxor.com

Septintajame dešimtmetyje režisieriai noriai filmuodavo trumpas kino noveles norėdami eksperimentuoti, todėl tokie rinkiniai dažnai buvo suvokiami kaip tam tikra nauja kino forma. Po „Myliu tave, Paryžiau“ (Paris, je t’aime, 2006) sėkmės, novelių rinkiniai vėl išpopuliarėjo. Tai lėmė ištiso prisipažinimų meilėje įvairiems miestams ciklo pasirodymą. Šiuo metu kuriamos naujos dalys apie Šanchajų ir Jeruzalę, o kol laukiame jų premjerų, siūlome prisiminti kitus garsių režisierių trumpus kino novelių rinkinius, kuriuos jungia bendra tema.

1. „Meilė dvidešimties“ (L’amour à vingt ans / Love at Twenty), 1962 m., rež. Shintarô Ishihara, Marcel Ophüls, Renzo Rossellini, François Truffaut, Andrzej Wajda

Tokios skirtingos ir vis dėlto tokios panašios penkių režisierių novelės apie meilę ir jaunystę. Labiausiai įsimena istorijos, nutikusios Paryžiuje ir Miunchene. François Truffaut tęsia Antuano Duanelio gyvenimo istoriją praėjus trejiems metams po garsaus pilnametražio debiuto „400 smūgių“ (Les 400 coups, 1959). Būtent čia Antuanas patiria savo pirmąjį susižavėjimą, pirmąją meilę, pirmąjį nusivylimą ir pasiruošia tolesniems nuotykiams, kuriuos pamatysime „Pavogtuose bučiniuose“ (Baisers volés, 1968). Tuo tarpu Marcelio Ophülso novelėje pagrindinis herojus Tonis visada buvo įsitikinęs, kad laimingos poros iš pradžių susipažįsta, vėliau įsimyli, tada susituokia ir susilaukia vaikų, tačiau niekada negalvojo, kad jam visa tai gali nutikti atbuline tvarka.

2. „Mirusiųjų dvasios“ (Histoires extraordinaires / Spirits of the Dead), 1968 m., rež. Federico Fellini, Louis Malle, Roger Vadim

Edgaro Allano Poe pasakojimų „Metzengerstein“, „Viljamas Vilsonas“ ir „Niekada nesilažink su velniu iš savo galvos“ ekranizacijos. Rogero Vadimo novelėje aikštinga grafienė (Jane Fonda), kurią daugelis vadina „mažąja Kaligula“, pasmerkta nelaimingai meilei su savo pusbroliu. Louiso Malle‘io istorija bene labiausiai savo stilistika primena Edgaro Allano Poe pasakojimus, o pati siužetinė linija – ne taip seniai pasirodžiusį Richardo Ayoade‘o „Antrininką“ (The Double, 2013). Tuo tarpu Federico Fellini pateikia visišką originalaus apsakymo variantą, paversdamas jį siurrealistinę šių laikų aktoriaus tragedija, kurioje Roma virsta tikrų tikriausia skaistykla.

3. „Kiekvienam savo kinas“ (Chacun son cinéma / To Each His Own Cinema), 2007 m., rež. Theodoros Angelopoulos, Olivier Assayas, Bille August, David Lynch, Alejandro González Iñárritu ir kt.

Nuostabi stilių enciklopedija kiekvienam kino mylėtojui! Apie tai, kas nutinka, kai kino salėje užgesta šviesos ir prasideda seansas. Trisdešimt penki (jeigu vis dėlto skaičiuosime ir į galutinę versiją nepatekusią brolių Coenų novelę) režisieriai iš dvidešimt penkių šalių turi vos po tris-keturias minutes prisipažinti, kad myli didįjį ekraną.

4. „10 minučių vyresnis: trimitas“ (Ten Minutes Older: The Trumpet), 2002 m., rež. Kaige Chen, Víctor Erice, Werner Herzog, Jim Jarmusch, Aki Kaurismäki, Spike Lee, Wim Wenders

Latvių poetinės dokumentikos pradininko Herzo Franko dešimties minučių juosta „10 minučių vyresnis“ (Par desmit minutem vecaks, 1978), kurioje stebima nuoširdi vaiko reakcija į žiūrovams nerodomą spektaklį, ar kaip filmas įkvėpė Wimą Wendersą paprašyti garsių režisierių nufilmuoti, kaip jie įsivaizduoja laiko sampratą. Iš jų sukurtų trumpametražių juostų buvo sudaryti du filmai: „Trimitas“ ir „Violončelė“.
Dešimt minučių. Tai daug, ar mažai? Pirmoji dalis prasideda itin stipria Akio Kaurismäkio novele, įrodančia, kad kiekvienas žmogus pajėgus kardinaliai pakeisti savo gyvenimą per dešimt minučių. Reikia tik noro.

5. „Erosas“ (Eros), 2004 m., rež. Michelangelo Antonioni, Steven Soderbergh, Wong Kar Wai

Trys istorijos apie meilę ir seksualumą, kuriuose galima lengvai atpažinti režisierių stilių. Michelangelo Antonioni novelės „Pavojingas daiktų ryšys“ siužeto centre atsiduria nesėkmingai bandanti atgaivinti savo santykius sutuoktinių pora, Steveno Soderbergho „Pusiausvyroje“ – reklamos vadybininko (Robertas Downey Jr.) išpažintis psichologui (Alanas Arkinas), o Wongo Kar Wai‘aus „Rankoje“ – siuvėjo meilė senstančiai prostitutei.

6. „Liumjerai ir kompanija“ (Lumière et compagnie / Lumière and Company), 1995 m., rež. Abbas Kiarostami, Wim Wenders, Michael Haneke, James Ivory, David Lynch ir kt.

Trumpam įsivaizduokite, kad turite galimybę sukurti pirmąjį filmą kino istorijoje. Vienintelė sąlyga: jis turi trukti 52 sekundės. Būtent tiek trūko brolių Lumière‘ų „Atvykimas į traukinio stotį“. Koks tai būtų filmas? Tokią galimybę 1995 metais gavo daugiau negu keturiasdešimt režisierių, kurių buvo paprašyta naudojantis Lumière‘ų kamera sukurti savo pirmojo filmo versijas.

7. „Europos vizijos“ (Visions of Europe), 2004 m. rež. Peter Greenaway, Béla Tarr, Fatih Akin, Christoffer Boe, Šarunas Bartas ir kt.

Dvidešimt penkių Europos Sąjungos šalių režisieriai kalba apie kultūrines, religines, emigrantų, aplinkosaugos ir kitas socialines problemas, su kuriomis kasdien susiduria europiečiai. Mums šis rinkinys įdomus dar ir todėl, kad jame galima rasti poetišką Šarūno Barto novelę „Vaikai nieko nepraranda“.

Kadras iš filmo „Paradin byla“
Šaltinis – the.hitchcock.zone

Neretai meilė gali pasireikšti ne tik kuriančia jėga, bet ir griaunančia. Tada patys įsimylėjėliai nepastebi artėjančių pavojų, jaučiasi bejėgiai, leidžiasi manipuliuojami, būna pasiruošę bet kokiems nusikaltimams, o jų aistra neišvengiamai baigiasi tragedija. Teismų kronikos, skyrybų bylos bei meilės trikampiai yra vieni įdomesnių šaltinių, kuriuose galima atrasti netikėčiausius nusikaltimus, sukeltus aistros. Ten kvapą gniaužiančių istorijų ieško tiek režisieriai, tiek rašytojai. Ne išimtis ir šis septintukas.

1. „Dvigubas draudimas“ (Double Indemnity), 1944 m., rež. Billy Wilder

Gyvybės ar nelaimingo atvejo draudimo sutartyje gali būti nurodytas punktas, reiškiantis dvigubą garantą. Tai reiškia, kad draudimo išmokos turi būti padvigubintos, jeigu nuostoliai kils dėl nurodytos konkrečios priežasties. Šiuo atveju, tai nelaimingas atsitikimas, įvykęs važiuojant traukiniu. Gundanti gražuolė Filis ir jos kerams pasidavęs draudimo agentas Volteris kartu surezga beveik idealų planą, kad galėtų gauti šią išmoką bei atsikratyti jiems trukdančio būti kartu jos vyro. Jie neįvertina tik kito draudimo įmonės darbuotojo įtarumo. Anot paties Volterio, Bartonas toks įtarus, kad net nepasakys, kuri šiandien diena, kol nepažiūrės į kalendorių, neįsitikins, ar kalendorius nepasenęs, kas jo autorius, ir nepalygins su kitais kalendoriais. Savaime suprantama, kad jis tikrai nėra pasirengęs išmokėti dvigubą garantą. „Dvigubas draudimas“ pelnytai vadinamas vienu geriausiu visų laikų Noir filmu, labiausiai įsirėžiantis į atmintį savo nepaprastai ciniškais dialogais.

2. „Laiškanešys skambina du kartus“ (Postman Always Rings Twice), 1981 m., rež. Bob Rafelson

Keliaudamas Frenkas užsuka į pakelės užeigą, kur susipažįsta su jos savininku ir jo žavia žmona. Susižavėjęs Kora Frenkas lieka dirbti užeigoje ir tampa jos meilužiu. Neilgai trukus jie nutaria atsikratyti Niko. Tiek „Dvigubas draudimas“, tiek „Laiškanešys skambina du kartus“ pastatyti pagal to paties pavadinimo Jameso M. Caino romanus. Beje, pastarasis buvo ekranizuotas net septynis kartus. Dviejų žmonių aistra pasibaigusi nusikaltimu įkvėpė Luchino Visconti, Tay‘ų Garnettą, Bobą Rafelsoną, Christianą Petzoldą ir kitus režisierius sukurti savo įvykių versijas.

3. „Paradin byla“ (The Paradine Case), 1947 m., rež. Alfred Hitchcock

Skirtingai nuo daugelio Alfredo Hitchcocko filmų, „Paradin byla“ labiau primena dramą negu trilerį. Madalena Paradin, paskyrusi gyvenimą rūpinimuisi savo aklu vyru, dabar kaltinama jo nužudymu. Garsiam bei savimi pasitikinčiam advokatui teks išsiaiškinti, kas ji. Nelaiminga žmona? Šaltakraujė žudikė? Mylinti moteris? Kokie santykiai ja sieja su liokajumi? Tirdamas bylą, Entonis įsimyli Madaleną ir nebesugeba kritiškai mąstyti. Galiausiai jam pradeda atrodyti, kad tokio grožio moteris jokiais būdais negali būti žudike.

4. „Mirti dėl…“ (To Die For), 1995 m., rež. Gus Van Sant

Dažnai pamirštama, kad vieną ryškiausių savo vaidmenų karjeros pradžioje Nicole Kidman suvaidino Guso Van Santo juostoje. Sakoma, kad gyvenime svarbiausia tiksliai žinoti, ko nori, bei kryptingai siekti užsibrėžto tikslo. Siuzana puikiai supranta šią taisyklę. Ji trokšta tapti televizijos žinių vedėja ir dėl savo svajonės pasiryžusi padaryti bet ką. Puikiai suvokdama, kad sugeba manipuliuoti vyrų jausmais, Siuzana surezga negailestingą planą, kurio įvykdymui jai prireikia jaunojo meilužio pagalbos. Sunku priskirti „Mirti dėl…“ kažkuriam vienam žanrui, nes čia galima pamatyti tradicinės dramos, juodojo humoro komedijos bei mockumentary elementų kombinaciją. Verta paminėti, kad akylesni žiūrovai pastebės ir epizodinį Davido Cronenbergo vaidmenį.

5. „Laiškas“ (The Letter), 1940 m., rež. William Wyler

Įtaigi W. Somerseto Maughamo to paties pavadinimo pjesės ekranizacija, prikaustanti žiūrovus išskirtine Bette Davis vaidyba. Leslė – kaučiuko plantacijos savininko žmona. Ji leidžia dienas megzdama nėrinius, priiminėdama svečius bei pilstydama arbatą. Atrodytų, šią gležną būtybę įtarti žmogžudyste tiesiog neįmanoma, bet jau pačioje filmo pradžioje ji šaltakraujiškai daug kartų iššauna į šeimos draugą. Į visus klausimus ji atsako tik tiek, kad tai buvo savigyna. Niekas ja neabejoja, kol neatsiranda kompromituojantis laiškas…

6. „Moteris lange“ (The Woman in the Window), 1944 m., rež. Fritz Lang

Vos spėjęs išlydėti atostogų savo žmoną ir vaikus, psichologijos profesorius Ričardas parduotuvės vitrinoje pastebi ir negali atitraukti žvilgsnio nuo ypatingo grožio moters portreto. Tą patį vakarą jam pavyksta susipažinti su žaviąja nepažįstamąja. Pažintis, dėl kurios pagrindiniam herojui ne kartą teks pasigailėti, įtraukia Ričardą į neįtikėtinų įvykių virtinę. Ne visada nusikaltimas, pakurstytas aistros, būtinai turi įvykti realybėje. Kartais užtenka pasvarstyti apie tai, kas būtų jeigu būtų.

7 .„Fatališkas potraukis“ (Fatal Attraction), 1987 m., rež. Adrian Lyne

Aleks – leidyklos redaktorė. Denas – teisininkas, teikiantis konsultacijas tai pačiai leidyklai. Atsitiktinis susitikimas posėdyje. Lietus. Jis negali išskleisti skėčio. Jie negali susistabdyti taksi, ir eina kartu pietauti. Taip prasideda jų aistringas savaitgalis, tačiau Denas net neįsivaizduoja, kuo jis baigsis. Ištisi mėnesiai persekiojimų, rūgštimi apipilta mašina, į verdantį vandenį įmestas triušis – tik keletas fatališko potraukio padarinių.

Kadras iš filmo „Geismo architektas“
„Incognito Films“ archyvas

Ar kada pasvajojate apie tobulai gražų gyvenimą? Tokį, kuriame viskas idealiai dera: jus supa nuostabi gamta, gyvenate moderniuose namuose, mėgaujatės malonių žmonių kompanija, geru maistu ir… puikiu seksu. Gražu, estetiška, įtraukia ir užliūliuoja, bet ar tikra? Būtent toks gyvenimas vaizduojamas rugpjūčio pabaigoje Lietuvos kino teatrus pasieksiančiame „Oskarų“ laureato režisieriaus Denyso Arcando filme „Geismo architektas“. Vos pradėtas rodyti režisieriaus gimtojoje Kanadoje jis iškart sukėlė daugybę diskusijų.

Vieni filmą gyrė dėl jame nuostabiai perteiktos šalies gamtos ir architektūros, kiti peikė dėl to, kaip jame vaizduojama prancūziškoji Kanados visuomenės dalis. Esą jai svarbi tik estetiška aplinka, paviršutiniškas grožis, seksas ir kiti gražūs, tačiau kupini tuštybės gyvenimo aspektai. Žmonės yra kartu: jie kartu gyvena, kartu leidžia laiką, tačiau iš tiesų jų nesieja joks tikras ryšys. Jie šalti ir ciniški vienas kito atžvilgiu, o santykiuose iškilusios problemos šioje šaltoje visuomenėje sprendžiamos paprastai, gražiai ir preciziškai. Kaip operacinėje.

Be jokios abejonės, filmas daug dėmesio sulaukė ir dėl jame rodomų atvirų meilės scenų – jis net buvo pramintas „kanadietiškaisiais penkiasdešimt pilkų atspalvių“, nors su pastaruoju filmu neturi nieko bendra ir Kanados kino ekranuose pasirodė už jį gerokai anksčiau. Beje, priešingai nei daug neigiamų atsiliepimų sulaukę „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, „Geismo architektas“ kino kritikams įsiminė kaip itin gera ir subtili erotinė drama.

Visų pirma, filmas yra labai gražus. Tarsi kažkas būtų suprojektavęs tobulo grožio ir darnos karalystę su puikia gamta, namais ir interjerais, pro langus atsiveriančiais vaizdais ir, savaime suprantama, tuose namuose gyvenančiais gražiais žmonėmis. Dėmesio centre – jaunas, išvaizdus ir sėkmingas architektas Liukas. Jis turi žavią žmoną, draugų ir gyvena gražų gyvenimą, kurio didelę dalį sudaro karjera, kelionės sportas ir žinoma seksas. Be jokios abejonės, Liukas puikiai projektuoja, tačiau moterys jį myli ne dėl to. Gražus, tačiau kiek nuobodus gyvenimas pasisuka kita linkme po vienos nakties nuotykio, į kurį Liuką pastūmėja nesuprantamas geismo protrūkis.

Filmo „Geismo architektas“ anonsas:

Taigi jau nuo rugpjūčio 28-osios kino žiūrovų laukia neužmirštamas pasakojimas apie vienerius grupelės žmonių gyvenimo metus. Žmonių, kurie savo asmenines problemas sprendžia mums kiek neįprastai – be gailesčio ir abejingai. Tačiau nepaprastai gražiai.

Šiuolaikiniame kine erotika kartkartėmis atlieka podukros vaidmenį – dažnai ji iškreipiama, hiperbolizuojama arba, atvirkščiai – neišbaigiama, sukuriant netikrumo įspūdį. Nepaisant visko, erotika kine neužleidžia pozicijų gašliam seksualumui, po paslapties skraiste slėpdama žadinantį smalsumą. Pristatome septynias seksualumu pulsuojančias skirtingų temų ir pobūdžių juostas.

Meilės laukimas / In the Mood for Love, rež. Kar Wai Wong, 2000

1962-ųjų Honkonge vykstanti istorija, pasakojanti apie laikraščio direktorių ir gražuolę sekretorę, tapusius kaimynais. Būdami užkietėjusių darboholikų sutuoktiniai, naujieji kaimynai vis daugiau laiko ima praleisti dviese, ore skleisdami meilės nuotaiką… Vos pasirodžiusi didžiuosiuose kino ekranuose, juosta „Meilės laukimas“ sulaukė neregėto populiarumo ir sėkmės. Šiandien norint pritraukti, išlaikyti ir nustebinti visko mačiusį išlepintą žiūrovą reikia būti bepročiui arba bebaimiui, kuriant švelniai erotizuotą filmą, kuriame nėra nė vienos sekso scenos, nė vieno apnuoginto kūno lopinėlio, o nuo pat pradžių lauktas vos vienas nedrąsus apkabinimas ir atsitiktinis herojų rankų susilietimas kino ekrane sukelia beveik elektros išlydžio įspūdį.

Devynios su puse savaitės / Nine 1/2 Weeks, rež. Adrian Lyne, 1986

Klasikine erotine drama vadinamas filmas „Devynios su puse savaitės“ apnuogina seksualinius vyro ir moters santykius, į antrąjį planą nustumdamas bet kokias kitas siužetines filmo linijas.

Atsitiktinai susipažinę Elizabet (akt. Kim Basinger) ir Džonas (akt. Mickey Rourke) pulsuoja nepasotinama aistra, tad jau netrukus drovi mergina ir rafinuotas suvedžiotojas įsitraukia į efektingą meilės žaidimą. Savotišku sekso vadovėliu tapęs filmas ne vieną porą paragino išbandyti meilės žaidimus užrištomis akimis, o Kim Basinger striptizo scena skambant Joe Cockerio dainai „You can leave your hat“ buvo bandoma atkartoti ne viename filme ir ne vienos moters.

Paskutinis tango Paryžiuje / Last Tango in Paris, rež. Bernardo Bertolucci, 1972

Paryžiuje atsidūręs vienišas amerikietis našlys Polas įsimyli jauną paryžietę Žaną. Praradęs norą gyventi ir pasitikėjimą žmonėmis, vyras įsitraukia į seksualinius žaidimus, virtusius savotiška tėvo ir dukters istorija. Režisieriaus Bernardo Bertolucci paliepimu Maria Schneider ir Marlonas Brando kino ekrane ne imitavo intymias scenas, o iš tiesų mylėjosi. Po tokių scenų aktorė verkdavo iš skausmo ir pažeminimo, o M. Brando po filmo pasirodymo didžiuosiuose ekranuose su režisieriumi nutraukė bet kokius ryšius, nebendraudamas su juo net 20 metų. Dar daugiau – šio filmo „dėka“ B. Bertolucci gimtojoje Italijoje neteko pilietinių teisių bei teisės balsuoti rinkimuose net penkerius metus.

Laukinė orchidėja / Wild Orchid, rež. Zalman King, 1989

Žavingų Brazilijos peizažų fone žiūrovams pristatoma darbo reikalais į šalį atvykusi advokatė Emilė, sutinkanti Rio de Žaneire žavų milijonierių Džeimsą. Intriguojantis ir paslaptingas vyras netrunka paskleisti savo žavesio kerus, suviliodamas jauną atvykėlę bei leisdamas jai patirti nepažintų jausmų laviną išlaisvinant savo seksualines fantazijas. Režisierius Zalmanas Kingas narsto seksualumo, geismo ir seksualinių fantazijų prigimtį, kviesdamas žiūrovą gėrėtis nerūpestinga Brazilijos atmosfera bei kartu su filmo herojais mėgautis malonumų lavina.

Emanuelė / Emmanuelle, rež. Just Jaeckin, 1974

Erotinė drama „Emanuelė“ kino ekrane atgimė net šešiskart, tapdama erotikos žanro klasika. Neįtikėtina sėkme tiek Prancūzijoje, tiek kitose užsienio šalyse galintis pasigirti filmas vieno Paryžiaus kino teatrų repertuare sukosi net dešimtmetį ir uždirbo daugiau kaip 100 milijonų JAV dolerių pajamų (filmo biudžetas siekia vos 500 tūkst. dolerių) bei atgaivino nedidelės moters krūtinės kultą. Jauna diplomato žmona Emanuelė nuobodžiauja svetimame jai Bankoke bei liūdi dėl ne itin nusisekusios santuokos. Netrukus Emanuelės seksualinio pasitenkinimo mokytoju tampa pagyvenęs specialistas, gavęs itin gabią mokinę…

Pianistė / La Pianiste, rež. Michael Haneke, 2001

Michaelas Haneke garsėja kaip režisierius, begėdiškai apnuoginantis tai, ką didžioji dalis visuomenės yra linkusi nutylėti. Filmo istorija pasakoja apie Eriką – Šubertą ir Šumaną dievinančią muzikos dėstytoją, besislepiančią intelektualės kiaute. Iškrypusi, sadomazochistinių polinkių turinti maniakė neturi asmeninio gyvenimo, o viduje kunkuliuojančią aistrą tenkina paslapčiomis lankydamasi erotinių prekių parduotuvėse, žalodama savo lytinius organus ir tenkindama iškrypusias fantazijas. Vieną dieną dėstytoją įsimyli vienas jos studentų, kurį moteris įtraukia į savo purvinus žaidimus dar sykį šokiruodama žiūrovą…

Svajotojai / The Dreamers, rež. Bernardo Bertolucci, 2003

„Svajotojai“ – tai paini trijų studentų santykių, seksualinių bei psichologinių ryšių istorija, besirutuliojanti maištu kvepiančiame 1968-ųjų Paryžiuje, išgyvenančiame seksualinę revoliuciją. Prancūzai brolis ir sesuo Izabelė ir Teo į seksualinius savo žaidimus ir uždarą visuomenei pasaulį įtraukia amerikietį studentą Metju. Kiną pavertę gyvenimu, jaunuoliai dienų dienas žiūri filmus ir svaiginasi meile trise. Nepaisant to, jog filmas gavo patį griežčiausią įvertinimą, leidžiantį jį stebėti tik pilnametystės sulaukusiems žiūrovams, anot juostos kūrėjų, dauguma scenų, kuriose vyksta pagrindinių veikėjų Metju ir Teo seksualiniai žaidimai, į filmą taip ir nepateko.

Filmai, ištrinantys ribą tarp erotikos ir pornografijos (norintiems aštresnių pojūčių):

1. Kaligula / Caligola, rež. Tinto Brass, 1979

2. Jausmų korida / Ai no korîda, rež. Nagisa Ôshima, 1976

3. Nesugrąžinamas laikas / Irréversible, rež. Gaspar Noé, 2002

Amelija Lučinskaitė

The post „Laikas.lt“ rekomenduoja: erotinių filmų Top 7 (video) first appeared on KINFO.LT.